Yra du žmonių tipai – vieni keliauja visada į naujas vietas, kiti – mėgsta grįžti ten, kur buvo. Vieniems norisi įsimylėti naujus miestus ir naujus žmones, kitiems – gera susitikti ir atrasti iš naujo senus draugus. Taip man su Barselona. Kaip susitikimas su senu draugu, tik kaskart nuspalvintas kitomis spalvomis.
Kaip galima nemylėti to, kas yra BAR (baras), CEL (dangus/ rojus) ir ONA (banga)?
Trys katalonų kalbos žodžiai vienai meilei pavadinti. BARCELONA
BAR
Dalykas, kuris visada žada atradimus Barselonoje – maistas. Pirmiausiai apie tą, kuris kūnui. Na, kartais jis būna akompanimentas įdomiems pokalbiams, netikėtiems pašnekovams ar giliems atsivėrimams. Kartais pats savaime džiaugsmas.
Atradimų buvo kaskart atvažiavus – net ir tradicijų susikūriau. Kad ir privalomos gruzdintos bulvytės, kurias pakeliui į Barcelonettą pagulėt prie jūros visada nusiperku – einu atsipalaidavus kaip kokia studentė ir kemšu bulves, o padažas bėga per smakrą. Šį kartą nebuvau pakistaniečių restorane, kuriame patiekiamas nebrangus ir skanus maistas, su ugniniu mirtinu padažu, kurio neatsargiai privalgęs bičiulis skulptorius kartą važiavo ligoninėn. Skauda net prisiminti, sakė. Ir vyno ten nėra, bet nuolatiniai klientai atsineša iš artimiausios parduotuvės ir pirmą šlakelį aukoja dievams apliedami šalia augantį medį. Medis, mačiau, dar nenudžiūvo.
Senieji mano Barselonos bičiuliai kaip tyčia užsiknisę: kas su kitų metų korporacijos biudžetu, kas su savo asmeninėmis priklausomybių problemomis, kas išlėkę po Europą darbo reikalais, todėl maisto atradimai buvo su naujais bičiuliais – kad ir aplankyt jų manymu geriausią vegetarišką vietą centre. Nuėjom. Aš esu vegetarė tik puse etato, taigi man tiko, bet neišvertė iš koto. Nepretenzinga vieta Gotikiniame kvartale, maistas šviežias, toks labiau naminis nei išraitytas ikebanomis. Lęšių troškinys, kurį mano brangiausioji man pagamino buvo gerokai skanesnis už valgytą Barselonoje. Vaje, kaip kartais neįvertinam savo vaikų :) Bet jei kam įdomu, vegetarų nuoroda apačioje. Kartais ten vyksta koncertai ir visada parduodami muzikos instrumentai. Mačiau ir lietaus dūdas. Ne, ačiū, lietaus ir čia daug.
Dar keli atradimai toliau nuo miesto centro. Visada norisi užsukti ten, kur pietauja vietiniai žmonės. Tai dvi vietos miesto centre, kur net pabodo laukti. Tiesa, viena šalia kitos. Nors persiplėšk.
MABI ir La llimona
Buvom Mabi, laukėm kokias 20 minučių. Valgėm dienos pietus dviese. Pasirinkimas iš dviejų patiekalų (kiekvieno po 4–5 variantus), gėrimo ir deserto. Dviese gavom butelį net labai geriamo balto vyno, nors pasirinkti galėjom ar alų, ar limonadą, ar vandenį. Mano stalo pusė: valgiau paelją, argentinietiškos jautienos, gėriau cafe cortado, nes kategoriškai atsisakiau rinktis crema catalana ar kokį kitą desertą. Na ir tas butelis vyno dviems labai slidžiai nuėjo. Pietūs vienam po 10,50 EUR, skrandis pilnas, o piniginė nelabai pajuto. Jei ką, man labiau patiko nei pas vegetarus. Ir pigiau, jei ką.
Beje, burbuliukų fėjoms labai patinka Barselona dėl godžiai geriamos cavos, kurios kaina visai nesikandžioja, o jei norisi naujų potyrių, tai du ryškūs vynai, visai nusižengiant tradicijai. Geras vynas savo forma ar etikete turi neišsišokti lentynoje – taip atrodė teisinga. Bet šiek tiek žaismės dar niekam nepakenkė. Ne, vynas ne iš apylinkių. Rías Baixas, Galicija, įdomios Albariño vynuogės: Paco&Lola ir Mar de Frades. Kaina apie 12 €. Skanaus!
CEL
O dabar apie tyrą ir blaivų rojų. Egzotikos troškulys ir bandymas nusiraminti svetimomis rankomis nutempė į specifinės literatūros knygyną netoli Urgell metro, į muzikos terapijos valandėlę. Skambėjo Tibeto dubenys. Man patinka nauji dalykai, ypač tie, kurie šonuose, abipus tos linijos, kuria einu. Nelankau jogos, neguliu ant adatų kilimėlio, bet ir tai dariau, kai skaudėjo nugarą, nesu ypatingai dvasinga, pakylėta, medituojanti, gal labiau ciniška persona. Nusiavėm batus, gavom baltas kojinytes, kilimėlį, pagalvę ir užklotą. Atsigulėm, įsitaisėm, užsimerkėm ir klausėmės. Garsai skaidrūs, ilgai sklendžiantys ore, sukeliantys vibracijas, kaip supratau, skirti atsipalaidavimui, harmonijai pasiekti. Salėje buvo gerai įmigusių vyrų, girdėjau gurguliuojant pilvus, paskui jautresnės moterys pasakojo, kaip jų sielos nuo kūnų atsiskyrė… Man taip nebuvo, atsilaikiau. Jei jau po narkozės tyliu kaip žuvis į burną vandens prisėmus, tai čia paleist sielą??? O jei negrįš? Ištvėriau, nepasidaviau. Aš į transą nepanirau, tiesa, visai šalia tų dubenų buvusi ranka nutirpo, širdis kūliais vertėsi, bet pailsėjau. Po 15 km pasivaikščiojimų po miestą noras ištiesti kojas buvo begalinis. Paskui po pusantros valandos reikėjo eiti miegoti, o ne po miestą valkiotis. Šiaip jau norėčiau, kad man tokias melodijas grotų prieš miegą. Kas vakarą. Ir užklostytų. Ir pabučiuotų su labu rytu.
ONA
Labai nemėgstu mažų vaikų lėktuvuose. Senos bobos egoizmas? Tos, kuri jau pamiršo, kaip mažai vaikščiojantys vaikai sunkiai skraido. Patinka tik tam tikro amžiaus pakeleiviai. Pamenu, skridau kažkada su penkiamečiu berniuku, kuris vienas (su perkama oro uosto palyda) skrido pas mamą į Londoną. Buvo smagu kalbėtis, ir šiek tiek juokinga, ypač jį lydėti į tualetą ir klausti atsargiai „Ar pats susitvarkysi?“ Su savais ar svetimais ikimokykliniais vaikais lėktuvuose galima daug šnekėtis apie gyvenimą, kol jie dar nemoka meluoti. Kol mokykla jų to neišmoko.
Šį kartą šalia sėdėjo Ona (kurios vardas kataloniškai skamba taip pat ir nestebina vietinių), kuri paviešėjusi pas močiutę Lietuvoje pasigavo bjaurų bronchitą su širdį draskančiais. kosuliais. Vargšiukė, kentėjo, truputį zirzė, bet miegojo. O su jos mama kalbėjomės apie daug dalykų: Braziliją, kur Ona gimė, Barseloną, kurioje gera gyventi, kaip traukia lietuvaitę vėsios Skandinavijos šalys. Per mažai kalbėjomės apie tai, ką Onos mama daro, bet paskui, kai pamačiau, noriu su jumis pasidalinti. Jauki, santūri, formų, raštų ir spalvų inspiruota ir švelnių rankų sukurta juvelyrika. Širdis džiaugiasi lėktuvo kaimynais, kurie tokius grožius daro. Ar man čia visada pakliūva tokie nerealūs kaimynai ir kaimynės?
INDRAKARP – čia tie grožiai
O čia kiti kartai Barselonoje. Ne tokie ramūs, kaip šis, o spicy and hot kartais. Sakau, tas miestas – nesibaigiantys atradimai…Ir šitas – ne paskutinis.
Gidai, gėjai ir meilės valandų viešbutis Barselonoje
Naktis Barselonoje su nepažįstamuoju
Nakvynė Barselonoje neprofesionalios keliautojos žvilgsniu
PROTO AISTROS 