Komplimentas adekvačiam vyrui

– Sorry, nebūsiu po pusvalandžio, kaip žadėjau.  Sūnus turi problemų, nori pasitarti, turiu dabar su juo susitikt. Pasuksiu, kai žinosiu, kas ir kaip.
– Ok, susiskambinsim, – sakau ir greitai judinu smegenis, kad dabar pats laikas būtų išsmukt su drauge į kiną, kurio buvau beatsisakanti…

Jau pavargau skaityti, kaip ir ką reikia sakyti vyrui, kad jis jaustųsi įvertintas, kad šalia tavęs jaustųsi dienos, metų, gyvenimo didvyriu: “Be tavęs jokiu būdu nebūčiau to sutvarkiusi“, “Aš labai laiminga, kad tu manim pasirūpinai“, “Aš didžiuojuosi tavimi, nes…“

Gali nesustodama lieti pagyras,  koks jis protingas, patikimas, linksmas, jaukus, svarbus, rūpestingas, dosnus, geras, net gražus.  Tu irgi tokia, ak, kokia – graži, linksma, patikima, ištikima, patogi, įdomi, ryški, nepaprasta, nereali. Kasdien kitokia ir kasdien ypatinga.
Tu gali pasakyt komplimentą po pirmos nakties, kad jis geriausias pasaulyje meilužis. Jis nudžiugs ir jam tu pasirodysi labai nuovoki, nes supratai tai vos per penkiolika minučių.
Tu gali net nesakyt, kad jis daro su tavim stebuklus – tos penkiolika saujų deimantų išbyrančių iš dangaus kas naktį, kai jūs esat kartu, jam yra akivaizdus komplimentas, kurio niekada nepamirš.
Tu gali pasakyt, kad didžiuojiesi, kad jis šalia ir esi labai laiminga – kai esate viešame renginy, kuriame jis gauna kokį nors diplomą, kuris  jam vertesnis už Nobelio premiją.
Tu gali pasakyt, kad jis tavo mylimiausias karjeristas, net jei pažadino tave vidury nakties gavęs ilgai laukto paaukštinimo patvirtinimą.
Tu gali pasakyt, kad su juo kasdien jautiesi ypatinga ir lengvai išprotėjusi, nes būtent jis tave myli. Čia ir dabar.
Tu gali pasakyt, kad jis yra tas, dėl kurio metei rūkyti, nes kiekviena diena su juo yra dovana, kurios nesinori prarasti.
Kiekvienas toks komplimentas sušildys jį. Skirtingai. Svaigiai arba jaukiai.
Tu gali pasakyt, kad su juo norėtumei susilaukti krūvos  vaikų, nes jis būtų nuostabus tėvas,  nors gal to niekada neatsitiks.
“Tu geras tėvas“ – tokio komplimento iš savo vienintelės, pačios svarbiausios moters slapta tikisi kiekvienas normalus vyras.  Ne “buvai“, ne “būtum“, “galėtum būti“, “būtum buvęs“. Tik esamuoju laiku. Tai išdidu. Tai reta. Tai, dėl ko verta stengtis ir tai, kas neišblėsta atėjus rytui. Tai komplimentas, kurį  jis gauna kasdien už viso savo gyvenimo pastangas. Žodžiais. Dėkingu žvilgsniu. Dėmesiu. Apkabinimu. Pagarba. Meile.
Aš niekada negalėjau pasakyti tokio komplimento savo vaikų tėvui – nei tada, seniai, kai jie buvo maži,  nei dabar, kai jie suaugę. Nei tada, kai turėjau būti jam svarbiausia, nei tada, kai jau  tapau nebesvarbi.  Užtat labai gerai išmokau pamoką: didžiausias komplimentas, kurį bet kuri svetima moteris gali nebyliai pasakyti vyrui, turinčiam vaikų – netrukdyti jam būti geru tėvu. 
P.S. O kinas buvo visai geras. Dvi naktys iki ryto.
 —-