Kai tau 18 ir nutrūksta svarbiausi – nes pirmieji – tikri, romantiški tavo gyvenimo santykiai, atrodo, kad gyvenimas baigėsi tą akimirką. Tik bejėgiškai stovi balkone žiūrėdama žemyn ir atrodo, kad geriau negyventi. Visa tai buvo taip tyra ir tikra. Ir taip baisu, kad niekada nebus taip pat. Taip pat gerai. Nebus. Bus kitaip. Net geriau. Tu tik dar to nežinai.
Kai tau 25, ir nutrūksta tai, kas galėjo tapti tuo, kas iš esmės pakeistų tavo gyvenimą, norisi išsakyti visą neišsipildymo skausmą, norisi išrėkti savo tiesą, norisi pasakyti, kokią baisią klaidą jis padarė taip ir nespėjęs pamatyti tavyje savo gyvenimo moters. O jis gal net nenorėjo to matyti. Tik tu to dar nežinojai. Supykti, trenkti durimis, raudoti naktimis ir tikėtis, kad jis dar atsipeikės. Užuot gyvenus toliau.
Kai tau 28, o suliepsnoję jausmai oficialiai įsipareigojusiam kandidatui nurauna stogą ir atima protą, norisi daryti kvailystes. “Jei norim būti visada kartu, trenkiamės mašina į šitą sieną, tai vienintelis būdas“, – sako tas, kurį, atrodo, myli labiau už gyvenimą. Ir išblaivėji per akimirką, nes tavo gyvenimas yra daug brangesnis už bet kokius gražiausius jausmus kitam žmogui. Viskas baigiasi ir labai palengvėja. Iškart.
Kai tau gerokai virš 30 ir pasibaigia tai, kas gražiai prasidėjo ir turėjo tęstis amžinai, kol mirtis išskirs, ateina liūdesys. Dėl neįvykdytų planų, nepastatytų namų ir vaikų, kurie lyg paukščiai augs be vieno sparno, nes jiems visada trūks tėvo. Jis išeina, nes jis myli, o tu lieki, nes tavęs nebemyli. Tu jautiesi silpna, nes dar nežinai, kokia gali būti stipri. Ir atleisti, ir paleisti. Ir būti laiminga išsiskyrusi.
Kai tau beveik 40, tavo išsiskyrimų sąrašas ilgas, o patirtis padeda būti ciniška ir saugia. Gyvenimas tęsiasi. O tu renkiesi. “Aš mąstau, todėl esu viena“ – geriausias pasiteisinimas ilgai pauzei ar trumpalaikiams santykiams. Išranki? Taip, nes žinai, ko esi verta. Atsitiktinės Kupidono kulkos nepramuša tavo šarvų. Pramogauji tada, kai to nori ir nesikankini dėl atsisveikinimų. Nes tai tas pats, kaip po verslo susitikimo paspausti ranką. Be jausmų.
Kai tau jau gerokai virš 40, išmoksti būti dėkinga už tai, kas buvo. Ilgai ar trumpai. Ryškiai ar blankiai. Nekelti audringų atsisveikinimo scenų, nemojuoti kardais, nesiaiškinti santykių tada, kai jų nebelieka. Tik tyliai ir nuoširdžiai pasakyti, koks brangus buvo ar yra tas žmogus. Gera žinoti, kad nieko gražaus nenutylėjai. Nutylėjai daug, tik ar kam nors reikia paleist tą visą š… ant ventiliatoriaus? Pasakei, kas gražu, , o dabar bet kada gali apsisukti ant kulno ir nueiti paleisdama viską pavėjui. Niekam neskolinga. Net sau. Likusi šiltu prisiminimu, o ne surūdijusiu vinim negyjančioje žaizdoje.
Ir nesvarbu, kiek tau metų, išsiskyrimas niekada nebus lengvas. Jis bus skausmu dažantis dienas ir graužiantis naktis. Tau atrodys, kad niekada nebemylėsi, nebebus niekada taip, kaip buvo. Taip nebus. Bus geriau. O pirmas dalykas, kurį turi išmokti – niekada nesakyti „mane paliko“. Mes išsiskyrėm. Ir turi taip jaustis. Ne auka. O laisvu žmogumi, kurio gyvenime netrukus prasidės geri dalykai.
Ruduo – geriausias laikas paleisti
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!