Leiskim atsitikti!

– Neprogramuokim, – sako jis nenustodamas vilties, bet supratęs, kad  man galvoje ėmė suktis  pradžia filmo, kurį jau mačiau. Dar tik pavadinimas, o jau net nereikia klausti, nes aš atspėju atsakymus. Po velnių, ir traukiu tokius pačius žmones, ir pomėgiai jų tokie patys, ir kalbos panašios, ir ore sklandančios mintys ir migloti pažadai, ką ir kada veiksim kartu. Tik dabar jaučiuosi  geriau. Nes žinau, koks tas filmas bus, net galiu spėti, kokia trukmė ir kuo baigsis. Taip, aš ta pati, bet jau kitokia. Gana. Prisiplaukiojau, kol užspringau,  atsitrenkiau į dugną skaudžiai ir dar jaučiu sumuštas vietas.

–  Neprogramuokim, – sakau aš ir mintyse padedu tašką.

Kartais prisėdu ir parašau tiek daug, kad to užtenka savaitei. Taip lyg iš niekur nieko, tik kad galva nuo minčių nesprogtų. Paskui mano vieši dienoraščiai keliauja skaitytojams mažomis dozėmis – kad jiems nebūtų per daug. O aš, beveik pamiršusi, ką parašiau skaitau kaip naują tos  dienos įrašą. Plaukai šiaušiasi. Kodėl taip? Kodėl būtent dabar? Kodėl apie  tai? Kodėl šiandien? Iš kur  aš žinojau? Kodėl kodėl vakarykštis tekstas vakar, o šiandien toks patarimas, kodėl nepagalvojau, kad apie tai nereikia rašyti – še, gavau antausį. Protas vykdė kažkokią slaptą programą?
Kartais mintys susidėlioja kokiai nors datai ar progai. Ir greitai smagiai parašau. Padedu ir pamirštu, kol gyvenimas baksteli, žiūrėk, va, paskubėjai arba pavėlavai. Gal pavėlavau tai pasakyti sau, bet turbūt nepavėlavau kitiems? Žinau, kad kartais pažįstami mano žmonės ar draugai norėtų išskaityti mano nuotaiką  iš konkrečios dienos rašinėlių. Nepavyks. Taip atsitinka tik labai retai. Ir tik labai labai artimi tai žino.
Aš nepaliauju stebėtis gyvenimo akibrokštais ir pokštais. Gyvenimas – kaip vieniša mama, kuri ir baudžia, ir glaudžia. Ir draudžia, ir leidžia. Ir tyli, ir kalbasi. Ir atima, ir apdovanoja. Kai kažkas gyvenime subyra, netikėtai susiklijuoka kitur. Kai nutylu ir nurimstu, pasigirsta muzika iš ten, kur, atrodo, niekada niekas negrojo. Kai gyvenime atsiranda vietos ir erdvės, ji užsipildo otkutiuriniu turiniu. Kai  nutrūksta viena metų pažintis,  tampu ypatingos reikšmės pažintimi net keliems iškart.  Sutinku žmonių, kurie išplėstomis akimis sako „Noriu su Tavim susipažinti“ ir susipažįsta.  Pasipila skaitytojų laiškai su tokiais prisipažinimais, kad net kojos linksta.
„Jūs turbūt neįsivaizduojat, kaip tinkamiausiu momentu pasakėte tai, ką turbūt vis tikėjausi iš kažko išgirsti.“- sako man jauna mergina, kuriai žodžiu ištiesiau ranką, matydama kaip ji užstrigo savo praeityje ir santykiuose, kurie  jau baigėsi jam, bet antri metai nesibaigia nei jos galvoje, nei jos širdyje.
Kita istorija ir planas pasimatyti pirmos kavos tik po Kalėdų, o jau dabar mano gyvenime keistų atradimų dilgčiojimas ir eteryje sklando mintys, kurios apsikabina kaip senos pažįstamos. Skaitau – ir  viskas aišku, iš pusės žodžio – sakinys, o  iš pusės sakinio veriasi istorija:  to romano herojus – mano pažįstamas, tik mano istorija pasibaigė iš esmės neprasidėjusi. O galėjo baigtis taip, kaip ją aprašė man kol kas nepažįstamas žmogus. Banaliam filme tai  dramatiškai skambėtų – „jos abi mylėjo tą vyrą“. Gyvenime – ne taip: aš jo nespėjau įsimylėti, o ji – mylėjo. Išgersim ne vieną puodą kavos, nes bus apie ką kalbėti.
Kai tik norisi kažką mesti, užraukti, pabaigti, iškart drioksteli naujo projekto pažadas. Ir dar koks! Kai tyliai darai tai, kas labai labai patinka, kai slapta galvoji apie tai, ko nėra, bet ko labai norėtum, apie tai, kas būtų nuostabu ir fantastiška, tada taip ir atsitinka.  Net tada, kai atrodo, kad viskas jau buvo ir niekada nebus taip gerai, kaip buvo, atsitinka OMG! O tada pagalvoju – kam TAI pirmiausiai pasakyti? Ir paskambinu tėčiui.
Neprogramuokim blogų dalykų arba programuokim gerus, jei mums taip norisi.
Nors kartais norisi galvoti, kad gal kažkas iš aukščiau geriau žino, ko mums labiausiai tuo ar kitu momentu reikia.
Bus taip, kaip bus.
Jei tik netrukdysim atsitikti tam, kam lemta.

1 mintis apie “Leiskim atsitikti!

  1. Gilu, jautru… kaip svarbu turėti su kuom pasikalbėti, kaip miela turėti kam paskambinti ir kiek daug žmonių kurie gyvena tarp žmonių bet yra visiškai vieniši, kad ir ką jie bedarytų… Jaukių švenčių :)

    Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s