Dūmai kamuoliais kyla. Kažko menko ieškau savo rankinėje, kurioje savaitgalį gali tilpti kokie penki šampano buteliai šalia būtinų moteriškų smulkmenų. Taip, toje, kuri sveria maždaug 6,5 kg, kai einu darban. Taip, svėriau.
Ieškau ilgai, nerandu, išverčiu viską, tada ant dugno aukso spalva sužiba du sparneliai. Sėdim su dukra ir kuriam absurdiškiausias sąmokslo teorijas: iš kur mano rankinėj toks keistas radinys. Paskui prisimenam, kad tetulei, kuri kolekcionuoja varpelius, vežėm dailią merginą su paukščiu rankose. Paukštį prisimenam, raudoną sijoną – taip pat, o sparnų – ne. Varpeliai dažnai būna kaip angelai – tokia jau ta nemirštanti žanro klasika, bet abi galim prisiekti, kad dovanotam varpeliui nieko netrūko.
Skambinam tetai, kad detektyvas būtų išnarpliotas. Ji, kaip paskui paaiškėjo, dovanotam angelui į nugarą nežiūrėjo. Paprašyta patikrinti tuoj pat išlaužytų sparnų žaizdas rado. Užsikvatojam trim balsais abiejuose ryšio galuose.
– O ką? Pakabinau tą varpelį, skamba, gražiai atrodo ir užtenka. Jei suradai sparnus, atsivežk, priklijuosim. Kai nežinojau, kad sparnai turi būti, tai jų man ir netrūko. O dabar matau, kad be tų sparnų labai prastai atrodo…
