Juoda lenta, šiukšlių dėžė ir laiškai į niekur

Tas butas labai šviesus. Jame turbūt tik du juodi daiktai. Ne, trys. Viryklė, šuo ir mokyklinė lenta. Viryklė – nieko įdomaus, tipiškas Electrolux  produktas, padarytas su protu, kaip ir daug kas Švedijoje. Šuo – neįtikėtinai švelnaus būdo ir gąsdinančios išvaizdos mišrūnas. Trečias dalykas – juoda lenta. Iš tikrųjų tai didelė siena,  nudažyta mokyklinės lentos dažais. Prisiminiau, kaip pati kadaise norėjau kelias virtuvės spintelių dureles jais nudažyti, kad galima būtų raštelius rašyti: priminimus, pirkinių sąrašus, meilės prisipažinimus ar tiesiog pietų meniu. Visi, kuriems norėjau ką nors parašyti, išsikraustė iš namų, todėl projektas užgeso dar nepradėtas.

Kai kelias dienas gyvenau tame šviesiame  bute Švedijoje (kur beje, gyvena trise, bet nė vieno švedo), negalėjau ramiai praeiti pro sieną, apsimetančią juoda lenta. Buvau pasiilgusi mokyklos? Sėdėdavau prie didelio stalo, gerdavau kavą ir žiūrėdavau į sieną, kol kartą paėmiau kreidos ir pradėjau rašyti. Vieną mintį užrašau, ištrinu, tada kitą. Nutryniau – ir nieko neliko, tik kempinė murzina, o rankos kreiduotos.

Išnaudojau progą – taikiau penktadienio evangelijoms ir vis nufotografuodavau. Baltos mintys juodam fone. Labai simboliškai jos tiko situacijoms, kurios susiklostė vėliau – tereikėjo pridurti vos kelis sakinius. Ar iš anksto save gąsdinau ar drąsinau? Nežinau pati, turbūt 50/50.

Šlapia kempine galėjau nuvalyt viską, ką parašiau ir apsimesti, kad nieko nebuvo – tai didžiausias juodos lentos privalumas. O rašydami juodu ant balto per dažnai pamirštam, kad to taip  lengvai neištrinsim.

Anądien tiksėjau kaip emocinė masinio naikinimo bomba.  Pyktis irgi emocija, ji sveika, jos nereikia slopinti, sako specialistai. Pykstant gerai galima iššveisti vonią ar grindų plyteles.  Šį kartą pyktis buvo su žodžiais, kurie būtinai turėjo garsiai  išsiveržti. Ką daryti?

Draugėms negaliu skambinti, jos neleis net prasižioti (toks susitarimas – apie tai nė žodžio). Geriausiu atveju atvažiuos ir užpils burbuliuojančiais vynais, apklostys, apglostys tikėdamos, kad emocijos skęsta. Nė velnio. Jos gerai plaukia ant burbulų. Neskęsta net degtinėje. O kitą rytą prie nenuskendusių emocijų prisidės galvos skausmas ir kiti pagirių simptomai.

Žinau, kas namuose turi bokso kriaušę, bet ne tokiu metu gi eiti į svečius jos visu balsu daužyti…

Pagalvė skirta miegui, tiesa, ją galima apsikabinti, į ją paverkti, su ja galima kariauti lovos karuose, bet jai lieti savo žodžių pyktį? Nea.

Eiti pasivaikščioti 30 km – padėtų, bet per tamsu…

Prašyti, kad  artimas žmogus  pabūtų šiukšlių dėže – per didelė prabanga,  panašiai, kaip vemti Sotheby’s aukcione į Mingų dinastijos dubenį. Gaila artimų žmonių, nes juos aptaškytų mano proginis pyktis. Užtenka ir kasdieninių jo purslų.

Gal svetimų negaila? Kad ir koks blogas būtų blogas, jis irgi to nenuspelnė. Tinklaraštis – ne ta vieta.

Mielas dienorašti, gal tau brūkštelt? Neturiu tavęs.

Negaliu praryt emocijų. Rašau tam, kam tikrai nesiųsiu. Bet rašau, springstu, netaisau klaidų, nerišliai, negražiai, sakiniais po tris žodžius, be taškų ir kablelių. Tampo skrandį. Neskaitau. Vienas. Kitas. Trečias.  Ai, dar kažkas? Parašysiu ir tai. Ir dar!  Rašyti laišką ir jo nesiųsti – kvailystė. O kur siųsti? Į tylą? I juodą skylę? Į eterį? Į debesis. Į nežinia kur? Googlas gelbsti visus, išgelbės ir mane.  Ach, dar kažkas buvo užsilikę iš seniau – perskaitau, žagteliu ir  pasiunčiu ten pat. Viską ten. Į tą naujai sukurtą el.paštą. Išdunda emocijos iš storo vamzdžio tiesiai į šiukšliadėžę. Keista, bet paspaudus SEND mygtuką įvyksta neįtikėtina reakcija. Tarsi nusikratai savų minčių. Permeti jas kitam. Palengvėja. Tuščia. Visai kitas jausmas man, jei tai pasiliktų juodraščiuose,visai kitas jausmas tam, kas visa tai perskaitytų…  Reikia kartais išsiųsti laišką ten, kur jo niekas neperskaitys.

Man geriau. Niekas neįskaudintas, neįžeistas, nesuspardytas, neprismaugtas.  Savigarba, orumas, savivertė  buvusiose vietose. Niekas nenukentėjo.

Kaip stalo teniso kamuoliukai kaukši out of office pranešimai:

Taip, adresatas nepasiekiamas.
Taip, to laiško niekas neskaitys, ramiai.
Dingo kaip juodoj skylėj.
Ir drožt  miegot arba gyvent.

Taip buvo anądien. Gal tai atrodo tik graži istorija, bet toks el.paštas-šiukšlių dėžė egzistuoja (o gal jus pykina ir norit pasinaudot? :))

Istorijos moralas: pykčio žodžius  geriau mest į šiukšliadėžes užuot siuntus tikriems adresatams. Po kelių valandų ar dienų vis tiek pasigailėsim. Kaip girtam ne vieta prie prie vairo, taip ir piktam geriau laikytis toliau nuo klaviatūros. Taip geriau ir pačiam, ir kitiems. O jei jau norisi rašyt, saugiausia, kai adresatas nepasiekiamas….