Well, ji taip norėjo

Iš užjūrio pargrįžusi draugė merginų vakarėlyje pasakoja įspūdžius. Kasmet ten važiuoja, jos visi giminės – kaip mūsų  pažįstami. Amerikoje žmonės ilgai gyvena, tas jos dėdė gerokai virš 90-ies sulaukė. Daug metų  gyveno ypatingame pensininkų miestelyje Sun City West, kur galima įsikurti tik sulaukus 65-erių: ten medikų ir visokiausių gydyklų aplink tankiau, nei kitur. Ir dar nėra senatvę erzinančių jaunų ir laimingų, gal todėl ilgai traukė. Tarp žmogaus mirties ir jo laidotuvių koks pusmetis praeina, nes šalis didelė, giminės toli, atostogos trumpos, tai kol suderina atsisveikinimo datą, jau ir skausmas apmažėja. Susiderino.

Karinio laivo kapitono laidotuvės kariškių kapinaitėse. Kiek akys užmato – žalia pieva su standartiniais antkapiais. Nedidelė pavėsinė, kurioje viskas vyksta kaip pridera: su vėliava, jos lankstymu ir atidavimu našlei. Vaikai, anūkai, giminės iš Lietuvos. Atsisveikina. Procedūros pavėsinėje įvyko ir urna buvo nunešta palaidoti kažkur į žalią pievą. Visi gedėtojai apsisuko ir grįžo į automobilius. Prie mūsiškų laidotuvių tradicijų įpratusi lietuviškoji pusė neramiai mindžiukavo, nes tarsi reiktų nueiti ten, saują žemių užmesti, palaukti, kol kapą supils. Našlė  visus atsivežtus rožių bukietus greituoju būdu spraudė atgal į  bagažinę.

– Tai nesuprantu, kodėl ji nenuėjo ten, prie kapo? Ir gėles namo vežasi?Ir neatsisveikino kaip pridera?

– Well, ji taip norėjo, – atsakė jai šalia stovėjusi daugė -užjūrio lietuvaitė, kuri savo mamą laidojo su mums įprastais ritualais, tačiau matė ir daug kitokių.

O paskui našlės namuose buvo vakarėlis.  Be iškilmingų ar graudžių kalbų ir prisiminimų. Neeilinis šeimos suvažiavimas ir tiek. Daug gėlių, likusių nuo laidotuvių, aukso spalvos popierinės lėkštės, vaišės, gėrimai.

Gyvena, kas kaip nori. Laidoja, kaip kas nori. Švenčia, kaip nori. Ir jokio reikalo kitiems svarstyti, ar teisingai, ar ne. Ir jokios baimės dėl to, ką kiti pagalvos. Well, ji taip norėjo, taip ir padarė. Mes gi neskolingi niekam jokio pasiaiškinimo, kol tai liečia mūsų gyvenimą. Easy, ane?

Juokiamės visa kompanija, kad jau turim paruoštą atsakymą, iškart baigiantį beprasidedančią tuščio smalsumo padiktuotą diskusiją apie svetimus sprendimus, kurie mus nustebina:  „Ak, kodėl jis/ji/ taip padarė?“

Well, jis/ji taip norėjo…Ne mūsų ir ne jūsų reikalas. Nebe. Nors niekada ir nebuvo mūsų reikalas.

P.S. Oi, ne, nekalbu apie ruonių kailinius, RR arba iš skausmo mušamus kaimynų vaikus. Čia kiti reikalai.