Nudažyt ir išmest

Kai taisydavom tai, ko negalima pataisyt ir gaišdavom laiką beverčiam daiktui,  mano tėtis kartais numodavo ranka ir pasakydavo: „ai, tik nudažyt ir išmest“. Nors iš tikrųjų nelabai supratau tada, kodėl prieš išmetant reikia kažką nudažyt.  Nors aiškiau nei aišku, kad nudažyt nei reikėjo, nei ką. Niekam tikęs tas daiktas matyt buvo, todėl jo kelias – tik į šiukšlių konteinerį. Dabar atrodo, kad gražiau būtų išmesti nudažytą, nei sulaužytą. 

Kartais sunkiai atsisveikini su daiktais, kurie ilgai tarnavo. Batus, su kuriais išvaikščiojai ne vieną šimtą kilometrų taisai, klijuoji, valai ir paskui vis tiek supranti, kad teks išmesti. Ir išmeti. Nevalytus.

Etažerę, paveldėtą iš vaikystės kaime laikų, ramstai, remontuoji, restauruoji, prižiūri, tampaisi per nuomojamus butus, paskui ji jau tau nebetinka. Pagyvena ji balkone vėjo ir lietaus tremtyje, kol tampa visai niekam nebetinkama. Nebedažai, tiesiog išmeti.

Kartais  panašiai atsitinka su žmonėmis, su kuriais ilgai ar trumpai buvai pažįstamas. Ramstai, remontuoji santykius, kol gali, ravi piktžoles ir sodini daigus, o kai nebegali – trini iš atminties, užrašų knygelių, telefonų, debesų, visų tinklų ir kitų vietų, kur gali netyčia susitikti. Trini juos tada, kai jie jau tave ištrynė.

Turiu tokią ydą: iš mano gyvenimo išeinančių žmonių prisiminimus noriu nuvalyt, padažyt. Nublizgint net ir tai, kas gal niekada ir neblizgėjo. Ir atsisveikint gražiai, spalvotai, be purvo pylimo ir šnekėjimo apie abiejų ego, kurie buvo didesni už mus pačius. Nesugebėjom, nesusikalbėjom, nemokėjom, nenorėjom. Tai jau buvo, nieko nepakeisi.

Visada pagalvoju, kad tas, su kuriuo daugiau nebesinori matytis, irgi turi gyventi toliau. Būti laimingas, kaip ir aš. Gal ne iškart, bet …

Kam laužyt etažerės kojas išmetant? Kam lupt padus nuo batų ir raištelius išvert? Kam nueinant dar įspirt? Kad toli skristų ir kietai dribtų?  Man smagiau pasiraitot rankoves, pasiruošt dažus, nudažyt prisiminimus,  išmest teptuką ir gyvent toliau.  O paskutiniu prisiminimo kadru matyt ne šlamšto krūvą, o spalvotą vaizdą.