Apie išrankią nuotaką ir 100 pasimatymų

– Mano buvęs bosas sakė, kad  visus CV reikia padalint į dvi dalis ir vieną išmest į šiukšlių dėžę iškart, neskaičius. Kuo mažiau, tuo lengviau, – sakau  tam ponui, kuris vykdo darbuotojų atranką. Skaito jis tuos CV, brauko, kviečiasi į pokalbius ir niekaip neišsirenka.

– Gal skelbimas labai patrauklus? Per daug? – atsargiai klausiu. Turbūt taip, nes pasakoja man, kaip kartą padėjo draugui surasti UAB  vadovą. Parašė tokį fui fui neviliojantį (be jokio šokolado glajaus) skelbimą, į kurį atsiliepė tik trys kandidatai. Vienas netiko dėl kažkokios smulkmenos, kitas neatėjo į pokalbį, atėjo tik jauna mergina ką tik po mokslų, ją ir priėmė. Vis dar ji dirba. Sėkmingas pasirinkimas.

Kada sustoti, kad tikimybė išsirinkti geriausią kandidatą būtų maksimali?

O tada aš jam pasakoju istoriją-teoriją apie išrankią nuotaką ir sunkų jos pasirinkimą. Arba apie sultoną, arba apie abejojantį  kavalierių, arba apie parkavimąsi kuo arčiau atvykimo vietos begalinėje gatvėje, arba apie geriausios sekretorės ofisui pasirinkimą – problema ta pati: kada sustoti ir padaryti sprendimą, kad tikėtinas rezultatas būtų maksimaliausias arba tikėtinos  išlaidos būtų mažiausios.

Taikomosios tikimybių teorijos, statistikos, sprendimų teorijos srityse mokslininkai suplukę nagrinėjo šitą reikalą – kada sustoti ir nuspręsti. Sako, kad vienas mokslininkas taip teorija tikėjo, kad tokiu būdu net sau žmoną išsirinko. Kažin, ar sėkmingai? Nesu matematikė ir nesigilinsiu į formules –  jų pilnas internetas, pasakysiu, tik kaip tai veikia.

Uždavinio sąlyga:

1.Nuotaka ieško jaunikio. Arba ofisas ieško sekretorės.

2.Kandidatų yra baigtinis skaičius. Jei tai ne nuotaka, o darbdavys – jis žino, kiek kandidatų yra, o jei nuotaka – abejoju:)

3.Susitinkama su kandidatais atsitiktine tvarka.

4. Jei susitiktų su visais ir po to sureitinguotų juos, sprendimą būtų padaryti paprasta.

5. Pasimatymo metu nuotaka svarsto, ar pretendentas geresnis už tuos, kurie buvo ir dar nieko nežino, apie tuos, su kuriais nesusitiko.

6.Kada sustoti, kad tikimybė išsirinkti geriausią kandidatą būtų maksimali? Kaip nevargti per ilgai, nes paskui jau nieko geriau nebus? 

7. Sprendimas turi padarytas iškart po pasimatymo. Jei „ne“– susitinki su kitu, jei „taip“ – procesas sustoja. Sprendimas yra.

Matematikai šitą pasirinkimo problemą sprendžia formulėmis ir lygtimis.  Formulė aiški ir apskaičiuojama, kai kandidatų skaičius pakankamai didelis. Jei pretendentų šimtas, atmesti reikia pirmus 37%, o paskui pasirinkti pirmą kandidatą, kuris geriausias už buvusius.

Na, kai kandidatų mažiau –  situacija kita. Iš 3 rinktis antrą, iš 10 ketvirtą, iš 19 ar 20 aštuntą.

Taigi, kai man sako: „Nueik į 100 pasimatymų, tikrai išsirinksi“, tai sakau, kad reikia nueiti į trečdalį.

Iš trijų neišsirinkau. Dar liko 35 minimum. Oras jau kvepia pavasariu.