…nes gyvenimas yra žaidimas? 

Gyvenimas paprastas, o žmonės komplikuoti. Užuot ėję tiesiai vingiuojam zigzagais aplinkui. Užuot gyvenę paprastai gyvenam komplikuotai. Tarsi komplikacijos prideda grožio ir vertės. Kankinamės, nes tarsi taip tauriau. Nes būti nelaimingu yra ne taip banalu, kaip šypsotis be priežasties ir jaustis gerai. Prasminga visada sunku, o lengvabūdiška – visada paviršutiniška? Gal todėl kuriam kliūtis ir jas didvyriškai nugalim?  Lyg norėtume gauti premiją  už viso gyvenimo nuopelnus… Na, ir papozuojam fotografams su šiek tiek kančios veide.

Prisižiūrėję filmų, prisiskaitę knygų apie toksiškas meiles, dramų karalius ir karalienes,  apie žaidimus, kuriuos žaidžia žmonės ir žmones, kurie žaidžia žaidimus, mes patys kartais susipainiojam savyje. Dažnai net sau neprisipažįstame dalykų, kurie visiškai akivaizdūs aplinkiniams. Mes tarsi gyvenam savo režisuojamame kino filme, kuris gražus kaip istorija, pasakojama kitiems.  O kartais įstrigę  praeityje (it pirmam serialo sezone) nemokam džiaugtis dabartimi. Kartais draudžiam sau iš naujo patikėti gražiais dalykais, kurie galėtų atsitikti, jei tik jų nebijotume. Bijome, nes kartą jau atsitiko tai, ko nelaukėme.

Mes nebetikim tuo, ką girdime, nes  per gerai išmokome  sakyti kitiems tai, ką jie nori iš mūsų išgirsti. Ir neabejojam,  kad tuo patikės. Net patys akimirkai patikim. Man ir taip gerai, aš neprisimenu, aš nieko nejaučiu, aš nerodau emocijų, aš neįsiveliu, man dzin, aš apsimetu, kad visa tai nesvarbu…Kiti gal patikės kartą,kitą,  o ar sugebėsim nuolat apgaudinėt save?

Ne tik gyvendami praeityje apgaudinėjame save, bet ir dabartyje gyvename tarsi žaistume  žaidimus su kitais žmonėmis.  Kerštaudami už savo praeitį ir kadais žlugusias viltis skaudinam tuos, kas nežino žaidimo taisyklių. Žaidžiam dėl paties žaidimo. Dėl azarto, iš neturėjimo ką veikti, iš nuobodulio, iš dramų poreikio, iš vaikystės pasiilgimo.  Lyg būtume neatsižaidę tada, kai guzas ant kaktos  ar kaukštelėjimas per viršugalvį  būdavo didžiausias skausmas nepasidalijus įtakos smėlio dėžėje.  Žaidimai, kuriuos žaidžia suaugę vyrai ir moterys, daro gyvenimą ryškų kitiems ir painų sau patiems.

Gyvenimas eina, o jame mes vis dar žaidžiam  žaidimus,  kurių neįmanoma laimėti:

Mes dedamės abejingi tiems, kurie mums iš tikrųjų rūpi ir rūpinamės tais, kurie abejingi mums.

Mes mandagūs tiems, kurių nepažįstam asmeniškai ir nepakantūs tiems, kurie mums artimi.

Kalbamės su tais, kuriems neturime ką pasakyti, o tylime su tais, su kuriais gaėtume kalbėtis.

Mes bijom patikėt tuo, ką išgirstam  ir patikim tuo, ko bijom.

Mes vis dar įsimylėję tuos, kurie mus atstūmė ir  stumiame nuo savęs tuos, kurie mus myli.

Žavimės tais, kurie mus ignoruoja, o patys ignoruojam tuos, kurie mumis žavisi.

Mes mylim tuos, kurie mus skaudina ir skaudinam tuos, kurie mus myli.

Mes nemiegame dėl tų, kurie ramiai miega ne su mumis ir miegame su tais, kurie neužmiega dėl kitų.

Pasiilgstame tų, kurie mus seniai pamiršo, ir pamirštame tuos, kurie mūsų pasiilgo.

Laikomės įsikibę to, ką seniai reikėjo užbaigti ir nutraukiame tai,  ko reikėjo niekada nepaleisti.

Mes prisimenam tai, ką reikia pamiršti, o pamirštame tai, ką reikėtų prisiminti.

Ir dar laukiame tų, kurie nežadėjo sugrįžti ir sugrįžtame pas tuos, kurie mūsų nelaukia.

Slapstomės už netikrų žodžių ir  netikrų poelgių, nes taip  atrodo smagiau – juk gyvenimas yra žaidimas. Gal tik azarto pagauti pamirštam  pagalvoti – ar ne prieš save mes žaidžiam naiviai tikėdami laimėti?