Diena, kai pasijutau tikra moterimi

Aš jį pamačiau internete. Įsimylėjau iškart, tik iš tolo. Vis jį nužiūrėdavau toje virtualybėje, jis man buvo itin patrauklus, bet neslėpsiu, lyginau jį su kitais. Tegul kiti dar geresni, bet jis buvo kažkoks labai ypatingas.  Vis neapleido nuodėminga idée fixe apie jį. Nestabdžiau savęs ir neatkalbinėjau: neva, jis ne tavo nosiai, tarsi per aukštai taikai, ai per daug svajoji,  per daug ketini sau leisti. Nė velnio. Įkritau taip, kaip man kartais atsitinka. Ir viskas tik todėl, kad jaučiuosi to verta. Ar TIK tiek verta, ar NET tiek?

Kai pirmą kartą pamačiau gyvai – liečiau jį, glosčiau, tyrinėjau –atrodė dar ypatingesnis.  Ne tą vieną kartą. Būtent tai, apie ką svajojau.  Ne, nebuvo taip, kad naktimis nemiegu ar sapnuoju keistus sapnus su juo pagrindiniam vaidmeny. Bet įstrigo ilgam. Išgooglinau viską, kas įmanoma. Buvo kabliukų, kurie kliuvo, kai kurie dalykai buvo nelabai priimtini… Iki idealo trūko vos vos. Vienos  smulkmenos. Bet esmė patiko labai. Ne todėl, kad jis atsiradęs mano gyvenime išspręstų visas problemas, bet… Norėčiau  jausti, kad jis visada netoliese – vos ištiesus ranką. Keliauti. Gerti kavą lovoje, klausytis muzikos ir skaityti.  Ir nebijočiau, jei jis žinotų visas mano paslaptis.

Mes išvažiavom pasitikrinti savo santykių kelionėje. Buvo dieviška, beveik  tobula.  Jis buvo tas, su kuriuo nesijutau vieniša ir nesijaučiau lyg tempiu prie kojos prikabintą akmenį, kuris stabdo mano polėkius. Su juo jaučiausi geriau nei viena ir daug geriau, nei su savo ankstesniu kompanjonu. Mes jaukiai įsitaisydavom viešbučio lovoje, mes smagiai pusryčiavome, jis palaikė kompaniją muziejuose ir kavinėse, ir parke ant suolelio, ir pajūry. Tiesa, pradžioje jo tarškėjimas mane erzino. Paskui pripratau.

Beje, man visada patiko dideli daiktai ir žmonės :) Kasdien tampydavausi 6,5 kg sveriančią rankinę su kompu, popieriais ir kitais reikalingais nemoteriškais dalykais, važinėjau didele mašina, tam tikru gyvenimo momentu nustojau žiūrėti į žemesnius už save vyrus.  O čia – visiška priešingybė tam, kas man patiko. Mažulis. „Kur mano aukselis?“ – sakydavau be jokios ironijos.

Tas ilgokas ir jaukiai romantiškas  savaitgalis  baigėsi.  Jam turbūt tas pats, o man jo labai trūksta jau šiandien. Nenorėjau paleisti, laikiau suspaudus ir atrodė, kad su gabalu širdies išplėšt turėsiu. Pasakiau visus gražiausiausius žodžius – išsiskyrėm civilizuotai. Mėnesiui, gal dviems ar pusmečiui. Kartais  reikia palaukti, kad vėliau gautum daugiau nei dabar. Laukiu.

O kokia buvo ta diena, kai pasijutau tikra moterimi? Ta diena, kai pasiėmiau nedidelę (mano matavimais !) rankinę, gražią, mielą,  kurios neišsitraukiau nusipirkusi per trejus metus nė karto, nes joje netilpo pusė mano gyvenimo.  Tą dieną, kai į tą rankinę lengvai tilpo mano aukselis, pasijutau tikra moterimi. Tikrai. Kaip mažai man reikėjo… bet iš mažų dalykų susideda esminis – kaip jautiesi!