Kam kinas, o kam pavasaris

Dabar toks laikas, kai po pasisveikinimo kitas klausimas: „Ką matei?patiko?“ Ir prasideda…

Atrodo, kai paklausia: „Kokie tavo hobiai? Kas patinka?“ lengva atsakyti, kad skaitai knygas ir mėgsti kiną. Psichoterapeutui toks atsakymas netiktų, jis pasakytų – čia ne hobis, čia trigeris – tai kas tave išjudina, suvelia, supainioja, užverčia klausimais. Domėtis kinu – tai kas kita.

Kino pavasaris – kaip pavasarinis spyris į sėdimąją po tingaus žiemos miego. Dozė vitaminų. Turškimasis svetimose emocijose, dramose, situacijose. Audros smegenų vingiuose. Maistas akims.

Pavasario pasirinkimai

Mano dozė šiemet 14 filmų. Dvi savaitės kaip į darbą. Pasirinkimas visada toks pats sunkus – žodiniai anonsai nepasako tiesos, trailer’iai per daug žada. Tik paskui, po viso festivalio, gali pasakyti kurio filmo negalėjai nepamatyti. O paskui gailiesi, kiek daug liko nepamatyta.

Skirtingi mūsų kompanijos norai susidėjo į tokį sąrašą, kuris pasirodė labai moteriškas. Ji, Portas, Vandenis, Mano laiminga šeima, Tarnaitė, Žmonės, kurie ne aš, Tobuli melagiai, Tarp mūsų, Tai tik pasaulio pabaiga, Šeimyninis gyvenimas, Kiaurai sienos, Bankoko naktys, Ana, meile mano.

Juokavom, kad reikia būtinai pamatyt filmą „Fantastiška moteris“, kad suprastume, kokia ji, ta fantastiška moteris. O filmo nepamatėm – jo tiesiog neatvežė. Reikės keisti į ką nors kitą, gal į „Rekviem poniai J“ ar „Aš nesu ponia Bovari“ ar „Ledi Makbet“, kad išlaikytume savo sugalvotą festivalio idėją.

Įspūdžiai, ne rekomendacijos

Kine vis tiek matysite tai, ką atpažistate, tai, ką turite savyje, matysite savo patirtis ir nepastebėsite to, ko niekada nepatyrėte. Kokios čia gali būti rekomendacijos? O dar – nemoku rašyti apie filmus. Geriausiu atveju – kalbu po filmo. Galiu ilgai. Man geri tie, kurie sukelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Įdomiausia, kad keturi filmai, kuriuos jau mačiau, sukasi apie žaidimus, kuriuos dėl skirtingų priežasčių žaidžia žmonės. Gal visi filmai apie tai? Iki šiol matyti filmai apie moteris: vienišas ir tuo besimėgaujančias, šeimyniškas ir norinčias vienatvės, netikėtai įsimylinčias ir tik sakančias, kad myli. Visos jos skirtingos. Ir visos tvirtos. Net pavydu.

Tikėjausi kad gal išgirsiu kokią frazę ar dialogą kiekvienam filme, kad jį gerai apibūdintų. Ne visada tokių citatų buvo. Keli žodžiai apie tai, ką pamačiau. Gal kiti matė ką kita?

Ji ( ELLE)

Jei jau „Esminis instinktas“ buvo žaidimas, o čia režisierius eina ta pačia vaga dar toliau. Ciniškas, provokuojantis, perversiškas filmas. Toks, kuris užkabina. Beširdė, bejausmė, sarkastiška, geisminga, kraujo ištroškusi ( bent jau darbe) verslo moteris su vaikystės traumomis, kurios ją persekioja likusį gyvenimą. Jos santykiai su tėvais – atvira neapykanta, kerštas ir netikėjimas. Suvilioti kaimynės vyrą ir savo geriausios draugės sutuoktinį – tai žaidimas ar vis atbundanti kita forma vaikystės trauma? Buvusiam vyrui pripainioti gyvenimą – pramoga, vilioti kaimynės sutuoktinį, geriausiai draugei prikliaulinti – tiesiog smagu, nes žaidimas ar skirtingomis formomis ištykštančios vaikystės traumos drumzlės. Ji tokia – amorali femme fatale arba kalė intrigantė. Ji elgiasi taip, kaip visai nesitiki žiūrovas. Visos elgesio klišės – ne jai. Ji nenuspėjama.Net išprievartavimas jai – smulkmena, tarsi nevertas dėmesio įvykis, o tik žaidimo pradžia. Žaidimo, kuris įtraukia. Ir yra nenuspėjamas.

Apie ką filmas? Apie tai, kokie žmonės iš tikrųjų ir kokį velnią jie gali padaryti. Yra daugybė priežasčių, dėl ko traukia tai, kas skaudina, įsimylimas tas, kas paverčia ligoniu ir net susituokiama su mirtinu savo priešu („Mano vyras buvo geras žmogus, bet jo siela sirgo. Esu dėkinga, kad su su tavim jis kurį laiką buvo laimingas… “)

Arba filmas apie tai, kaip netapti auka, o tapti persekiotoju, jei tik žinai, ką darysi, kai surasi savo auką. Arba apie tai, kad mes visi iš savo vaikystės, kurios negalėjom pasirinkti. Arba tiesiog apie žaidimus. Arba filmas apie tai, kad nerimas ir baimė atrodo kaip agresija.

Na taip, pasimaudėme svetimose emocijose. Stipriose. Gerų maudynių, jei rinksitės šitą filmą.

2 citatos:

Mes abi nesam tokios girtos, kad tęstume šį pokalbį ( puiki frazė, pasakyta mamai)

Gėda nėra toks stiprus jausmas, kad jis mus stabdytų.

Portas ( PORTO)

Trumpo dviejų svetimšalių susitikimo nagrinėjimas – kaip dėlionė iš smulkmenų. Erzinanti, jei norisi matyti viską teisingai ir iš eilės, jei įvairaus formato kino kamerų grūdėtas vaizdas ir nedėkingas gražaus miesto apšvietimas glumina, jei vyrai kine turi būti stiprūs, gražūs ir tik dėl to ypatingi, jei džiazas nesukelia emocijų. Dar kartą kine bando įminti amžiną jausmų paslaptį: kaip įsimylėjimas – tokia didžiulė jėga – gali būti tokia traumpalaikė… Mažai veiksmo, daug žvilgsnių į tą patį kitu kampu. Ir dar labai sunku žiūrėti į talentingo aktoriaus paskutinį vaidmenį. Mane tai slėgė.

2 citatos:

Netekti kartais taip pat gerai, kaip ir turėti.

antroji – lyg ir iš Marcel Proust. Graži, bet netiksliai pacituota frazė netektų pusės žavesio. Užtat iš bibliotekos pasiėmiau M.Proust’o knygas. Va, baigsis festivalis…tada bus update.

Vandenis (AQUARIUS)

Gražus ir lėtas filmas apie nykstantį grožį, su kuriuo esi susijęs emocine atmintimi ir kuris taip erzina tuos, kurie mato tik akimis. Brazilija, pagyvenusi intelektualė, jos kasdienė rutina, pavirstanti kova už tai, kad ji nugyventų visą gyvenimą prisiminimuose ir namuose, kuriuose užaugo. Vienos stiprios moters kova už savo praeitį prieš buldozerinę ateitį ir progresą daugeliui – tokia braziliška Šnipiškių istorija. Tyli, rami Clara įsitraukia į šaltą karą su tais, kurie ją nori persodinti: statybų bendrove, kaimynais, net savais vaikais. Ir kariauja tyliai, santūriai, tarsi be emocijų, kurios verda tik viduje, o išorėje… Kaip šauksi – taip ji atsakys, kuo musši, tuo pats gausi – ji taip ir daro. Jei sekso ir alkoholio vakarėlį suorganizuoja tie, kas mano taip ją paveiks, tai ji atsako dar geresniu ėjimu. Kokiu? Patylėsiu…Jei reikėtų su kuo nors palyginti pagrindinę heroję – sakyčiau, kad tai linas. Toks užsispyrusiai nepatogus audinys, kuris glamžosi labai kilniai…

Citatų? Buvo, nespėjau užsirašyti…

Mano laiminga šeima ( MY HAPPY FAMILY)

Man tai filmas, kuriame nuostabios gruzinų dainos ir nepakenčiamas patriarchatas. Vidutinio amžiaus mokytoja nusprendžia vieną dieną išsikraustyti iš namų, kuriuose gyvena kelios kartos. Viskas pagal taisykles, kaip per amžius, o atsirado, mat, tradicijų laužytoja. Ištekėti aštuoniolikos, nepastojus per kelis mėnesius po vestuvių laikyti save nekokia moterimi, paskui auginti vaikus, gyventi gyvenimą, kuriame tėvai, dėdės ir broliai saugo nuo bet kokio poelgio, kuris gali užtraukti negarbę šeimai. O negarbė, užtraukta vyro, yra normalu ir priimtina. Tik apie tai garsiai nekalbama. Manana išsikrausto ne todėl, kad kažkas negerai šeimoje, o tiesiog norėdama gyventi taip, kaip nori ji pati. “Bet gi jis tavęs nemuša ir negeria….” Valgyti tortą pusryčiams, groti gitara, toliau dirbti darbą, kuris patinka ir žinoti, kad bet kada ji išgirs save. Tiems, kas pažįsta ar prisimena tokias patriarchalines gruzinų, armėnų šeimas, filme rodoma istorija nėra netikėta. Įsivaizduoju vakariečius kino salėjė išplėstomis akimis: senolių taryba, brolio užsakyta net ir suaugusios sesers priežiūra, kad joks vyras prie jos nesiartintų, paslaptys ir nuodėmės, kurios viešos, tačiau moters ausies niekada nepasieks, mainais ji sulauks tik tylios užojautos. Trys moterų kartos, trys skirtingi požiūriai. Man šitas filmas nuglostytas gitaros skambesio ir dainų labiau sociologinis patriarchalinės visuomenės portretas, nei moters dramos pasakojimas. Per daug nuolankumo, gal todėl trūko atomazgos. Bet kokios dainos…

Tarnaitė (THE HANDMAIDEN)

Filmas kaip šilkas – gražus, lengvas, slidus – kaip jauni kūnai ir svetimi patalai, kuriuose vyksta žaidimai; kaip slapti susitarimai, kuriuose dalyvauja dviese, o trečias apie tai nieko nežino. Arba susitarimai, kuriuose dalyvauja jau trys, tačiau kiekvienas mano, kad nebus apgautas ir laimės. Tos perversijos, kurios kituose filmuose šokiruoja, čia net gražios. Ilgas gražių vaizdų kinas. Ir penki stalčiai pirštinaičių.

Po filmo dar aiškiau, kad nei japonų, nei korėjiečių nesuprantu, neperkandu, nors ką čia sakyti, susimaunu ir ant tautinės žemės.

Dar kartą suprantu, kad japonai yra diplomatijos ir nenuspėjamumo profai.

Ar tikrai tai, kas daroma su pirštinėmis yra apsimesta, o plikomis rankomis – tikra?

Kad moteris skaitanti knygą gali vienu metu ir kankinti, ir svaiginti jos klausančius vyrus. Tik žodžiu ir išraiška.

Ir kad kokie bebūtų susitarimai, jausmai vis tiek ima viršų. Ir moterys laimi, nes jos stipriau jaučia, nei vykdo biznio planą. Nors ne, vyrukas ir gi laimingas: paskutinės gyvenimo akimirkos mintis apie tai, kad jis miršta bent jau nepraradęs savo pasididžiavimo.

Mano akiai šitas filmas – gražūs japoniški-korėjietiški atvirukai. Didis džiaugsmas akims – gavai, pasidžiaugei ir miegojai ramiai, nors kitą dieną atvirukai dar atminty.

Žmonės, kurie ne aš (PEOPLE THAT ARE NOT ME)

Gal patirtis neleido pasinerti į šito filmo emocijas, gal nuotaika, gal palyginimas su tuo, ką jau mačiau. Tokių istorijų jau mačiau. Gyvenime. Ir dar stipresnių. Bet… pabaiga išgelbėjo filmą!

Kol kas nepasigailėjau tų valandų, kurias praleidau kine, gal išskyrus šiandienos filmą. Labai laukiu Tobuli melagiai ( Perfect Strangers) – nuostabus planas balandžio 1-ajai :) bet iki jo dar pora kitų filmų. O jūs ką matėt?

SaveSave

SaveSaveSaveSave