Ar vaikai turi klausyt tėvų?

Pamenu ją virš vonios persivėrusią, mažytę, kankinamą tėvų – pirštai gerklėj ir padrąsinimas „Vemk, paskui bus geriau“. Nenorėjo, bet darė taip, kaip buvo liepta – nelabai pasiginčysi tokioj situacijoj.

DARYK KAIP NORI

Paskui dar buvo visokių situacijų, kai norėjosi, kad vaikas darytų ie neabejotų tuo, ką liepia tėvai. Gal netikėdamas, kad bus gerai, bet tegul iš baimės atsisakyti, tegul iš pagarbos ar dar dėl kokios kitos priežasties. Kad tik darytų.

Nesiskundžiu, mūsų santykiai buvo geri. Kalbėdavomės apie viską ir gana atvirai. Dėl daugelio dalykų ji galėjo tartis, bet sprendė pati. Tačiau buvo situacijų, kai mano žodis buvo paskutinis. Be galimybės ginčytis.  Nors pasakyti: „Daryk, kaip išmanai“ būtų buvę gerokai lengviau.

Kartą mano bendraamžė prasitarė „ Aš savo dukros tatuiruotę netyčia pamačiau po ketverių metų“…O maniškė išdidžiai sako: „Matai, aš žinau, kad tau nepatiks, bet vis tiek tau sakau. Net iš anksto“. Ir galvoju, kad jei vaikai niekada nesiginčys su tėvais ir nedarys dalykų, dėl kurių tėvai nepataria, kokie jie bus? Ar jie turės savo nuomonę? Ar jie patirs naujų dalykų ir išmoks to, ko prisbijojo tėvai? Skristi? Kristi? Tyrinėti? Atrasti? Ar galės jie pasakyti kitiems savo nuomonę taip pat aiškiai, kaip sako dabar man? Ar klausydami ir pritariamai linksėdami iš pagarbos žilam plaukui ir galbūt ne visada labai  guviam protui, užaugs konformistai ir minios žmonės?  Kažkada džiaugiausi matydama, kad maniškė turi savo nuomonę ir  anaiptol ne visada jai pritariu. O ji varo prieš srovę. Nesutinka su  manim.  Net iš pagarbos nekečia nuomonės. Juo labiau ne iš baimės.

DRAUGAI AR TĖVAI

Visada laikiausi nuomonės, kad tėvai tampa geriausiais draugais tada, kai nebeturi kantrybės būti tėvais. Kai nori nebūti blogi. Kai nori  nebesipykti. Kai iš tikrųjų pasirodo, kad vaikai užaugo. Tik ar tėvams vaikai kada nors užauga?  Kur riba tarp laisvės leisti vaikams daryti taip, kaip jie nori ir perkelti atsakomybę ant jų pečių? Smulkmenose – taip.  Svarbiuose dalykuose norisi, kad dar išklausytų tėvų ir pasielgtų taip, kaip jie sako.

Iki kokio amžiaus vaikai turi klausyti tėvų? Nors kartais? Kokiose srityse vis dar tėvai gali patarti ir griežtai pasakyti kad bus taip, o ne kitaip? Kaip jiems parodyti, kad mamų nerimas ne per didelis? Kaip priversti pasielgti  protingai, apgalvotai, o ne numoti ranka. Protas piešia visokius baisius scenarijus, nes mamos per daug žino. Ir dar todėl, kad jos mamos. O tas jaunas daigelis mano, kad gyvenime viskas lengva ir paprasta. Ir viskas bus gerai. Et… O kartais apsidraust iš anksto yra lengviau, nei paskui kapanotis iš komplikuotų situacijų.

Kaip paprasta būtų, jei vaiką galima būtų paimt už rankos ir sutvarkyt viską taip, kaip  mamai atrodo geriau. Kad toji mama ramiai miegotų. Bet nepasiekiu. Po velnių, šį kartą padaryk kaip sakau. O paskui vėl būk savarankiška.