Mama – tik žmogus

Tą vieną dieną būnam išskirtinai dėkingi mamoms. Vien todėl, kad esam. Nuoskaudas apkaišom gėlių puokštėm ir linkėjimais. Kad ir kaip bandytume kartą per metus mamas užkelt ant postamento, ne visada pasiseka. Ne visoms.

– Dukra buvo išvažiavus į varžybas. Pirmokėlė, pirmosios varžybos užsienyje, nerimas begalinis, pasikalbėjom vakare telefonu, kažkoks graudulys ir gerumas apėmė,  nuprendžiau paskambint savo mamai. Gal ji irgi mano skambučio laukia?Santykiai mūsų visada buvo nekokie, vyrai ir alkoholis jai buvo svarbesnis už mus: augome su močiute, tėvas mus dar darželinukus paliko. Paskambinau mamai, pasikalbėjom porą minučių: visa kalba apie brolius, pasiguodė, kad peršalus ir paskui staiga: „Negaliu kalbėt, iki, einu arbatinuką užkaist“. Net per širdį perbraukė, juk taip retai kalbamės. Va tokie būna mūsų pokalbiai su mama. Jei blaiva. Jei girta – net neverta kalbėt.Paskutinius dešimt metų tėvo nemačiau. Jis neskambino, aš telefonu jo neradau.. Vestuvės, vaiko gimimas, mano sėkmė, net įkurtuvės naujam name – jis nieko nežino ir jam nelabai rūpi.Užtat ir jaučiuosi kaip našlaitė turėdama gyvus tėvus. Jūs net nežinot, kaip tai baisu. O dar baisiau yra norėti, kad jie būtų mirę, nes gal jausčiausi geriau…Aš turbūt nenormali, kad tokiam amžiuje man dar taip reikia tėvų ir kad aš noriu jiems tokių blogų dalykų?

Aš atsidūstu ir nežinau ką pasakyti. Tik išklausyt ir pasakyti, kad myliu. Žinau, kad tų žodžių laukia ne iš manęs.

Tu pati mama, žinai, kad vaikai myli mamas instinktyviai, tiesiog, už nieką,  kaip žvėriukai prie jos prisiriša. Tėvams gi dažniausiai tenka meilę užsitarnauti intensyvaus dalyvavimo auklėjime kaina. Taviškis neužsitarnavo, ir tiek.

Būti savo vaikui dieviška tobula būtybe – apdovanojimas, kurį gauni iš anksto už būsimus mamos nuopelnus. O kokie tie nuopelnai bus dar nežinia: augini kaip moki, esi tokia mama, kokia tik sugebi būti. Kas iš to, kad dabar paskui žinosi, ko nereikėjo ir ką reikėjo daryti?

Psichologai pasakoja, kad jei pirmoji gyvenimo meilė (mamai/tėvams) būna susijusi su skausmu ir išgyvenimais, tai nuoskaudos gali persekioti visą gyvenimą. Ir gadinti santykius su kitais žmonėmis. O ką, jei  mama (ta dievybė, kurią myliu) – draudžia, baudžia, reikalauja, rėkia, neduoda valgyt ar kemša per jėgą. Neužjaučia, subara, palieka vieną, verčia daryti tai, ko nenori.

 

MEILĖ – TAI POREIKIS DAR KARTĄ IŠGYVENTI VAIKYSTĖS EMOCIJAS

 

Tu vaikas, tu ją myli, bet kiek daug nesmagių jausmų yra kartu?  „Myliu ir bijau; myliu ir laukiu; myliu ir mane skriaudžia; myliu ir jaučiuosi nereikalingas; myliu, o mane palieka; stengiuosi įtikti, kad mane mylėtų; ką dar padaryt, kad mane pastebėtų? … Kaip ji galėjo su manim taip pasielgti?“  Laimingi tie, kuriuos mylėjo,  bučiavo užpakalius ir nešiojo ant rankų. Jiems meilės tik tokios paskui tereikia. Ir kitokios jie nenori ir nepastebi.

Žinau, kad sunku susitaikyt, kad mama ne tokia ypatinga, kokia atrodė, kol buvai mažytė. Jos galvoje pjovėsi demonai, o širdyje ošė audros, ji buvo moteris, kuri jautė nerimą, skausmą, meilės trūkumą. Tu nežinai, kaip jai buvo sunku tada, kai jūs buvot maži. Ji ne tokia stipri, ji ne pati protingiausia ir ne pati gražiausiai, ji kartais užknisa, ji turi savybių, kurių nekenti, bet savyje jų randi ir dėl to dar labiau pyksti.

Mama tave augino taip, kaip mokėjo. Ir pridarė klaidų. Ir neteisingų pasirinkimų. Ji darė taip, kaip jai tada atrodė geriau: rinkosi laikinus vyrus tada, kai reikėjo rinktis vaikus, rinkosi alkoholį, kai reikėjo spręsti problemas. Ji buvo pavargusi. Nelaiminga. Nusivylusi. Tokia, kokia ir tu kartais būni. Ji tik gal niekada nesibarė, nes jos tiesiog nebūdavo namuose…

Kodėl net užaugus mums vis dar norisi tikėti, kad tėvai yra tobuli ir ypatingi?  Ir labai pykti ir skaudintis, nes taip nėra.

Mes išmokstam atleisti viską visiems kitiems, tik kažkodėl saviems tėvams mes  negalim atleisti pačios didžiausios įsivaizduojamos nuodėmės – to, kad jie yra tik žmonės.

 

O GAL VERTA PABANDYTI?

 

Čia geras pavyzdys – su įvaikintu pilnametystės sulaukusiu vyruku, kurį tiesiog sprogdino neapykanta biologinei motinai, kalbasi psichologas.

– Aš jos nekenčiu, nes ji mane paliko.– Taip, bet ji išnešiojo tave 9 mėnesius, o juk galėjo pasidaryt abortą. Ji devynis mėnesius buvo su tavimi. Ji pagimdė tave, o tai nėra labai lengva.– Bet ji išmetė, paliko mane.– Ji nieko tau blogo nepadarė, ji tavęs neįskaudino, nekankino. Ji tavęs neišmetė, ji tave paliko ten, kur galėjo kažkas rasti. Ji nebuvo blogas žmogus, ji tik buvo per silpna ir psichologiškai palūžusi, kad galėtų tave deramai išauginti….

Gal tas prabangus  kremas ar kvepalai, kuriuos pernai dovanojot peržiemojo pamirštas nešildomame sodo namelyje, gal ilgas laiškas, kurį parašėt šiemet su visa savo meile liks neperskaitytas arba nesuprastas. Gal net susibarsit šitą savaitgalį, kai aplankysit ar kalbėsit telefonu. Gal ji vėl sprogdins galvą neprašytais patarimais ir mokys gyventi, nes pati nemokėjo. Gal padarys ar jau padarė daugybę nesąmonių.

Reaguokit ramiai,  mama – tik žmogus.

 

 

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s