Maža mergaitė po žydinčia obelim

Žodžiai lūžta, balsas virpa, kai jis nori pasidžiaugt ir padėkot. Niekada nepamiršdavo padėkot net kelis kartus už tą patį, bet su džiaugsmu akyse.  O dabar kitaip. Graudžiai.

Sėdžiu priešais jį kelias valandas ir bandau įžvelgt tai, ką jis slepia. Nematau. Nežinau, kaip jis jaučiasi. Arba bijau žinoti. Tik jaučiu, kad jam ir man prasidėjo ilgas atsisveikinimas. Atsisveikinimas su tuo, ką tu labai labai myli ir kuris taip pat myli tave. Labai labai. Besąlygiškai. Abu žinom, kaip bus. Nebus kitaip.

Nežinau, kaip jis jaučiasi, nes neišdrįstu paklausti. Nežinau, kaip elgtis. Nusuku drėgnas akis, šniurkšteliu nosimi. Paskui pabėgusi atsigulu po obelimi ir paleidžiu dūdas. Iki dangaus toli, o pakeliui žvilgsnį  sustabdo žiedais suputojusi obelis ir akis bado vilkūgliai, kurių jis nenugenėjo, tarsi tuščios viltys, kurioms niekada neteks svirti nuo išsipildymo derliaus.

Ilgi atsisveikinimai skausmingi. Ǹorisi pasakyti viską, kas gražiausia. Viską, ko nepasakei anksčiau. Turi laiko, tik nežinai kiek. Gniaužau rankose du laiškus, kuriuos jam norėjau atiduoti ir negaliu – tik paduot, palikt ir išvažiuot. Ne dabar. Kitą kartą. Dabar norisi pabėgt, užsimerkt  ir galvot, kad nėra to, ko nematau.

Skauda matyti atsisveikimą kiekviename paglostančiame žvilgsnyje, per ilguose apkabinimuose, tyliuose pasisėdėjimuose susiglaudus, atsitiktiniuose (ar tikrai?) prisilietimuose, graudžiuose pajuokavimuose, kasdieniniuose telefono pokalbiuose, smulkiuose reikaluose, kurie sutvarkomi, kad tik neliktų problemų.

Niekada nežinojau, kad ilgi atsisveikinimai tokie skausmingi. Tiems, kurie lieka. Ir niekada nesužinosiu, kaip skauda tiems, kurie palieka. Neišvengiamybė skauda labiausiai.  O aš dabar tik maža išsigandusi mergaitė verkianti po žydinčia obelim.

2 mintys apie “Maža mergaitė po žydinčia obelim

  1. Labai tikra ir kažkaip gražiai graudu..skaitau Jus ir viskas atrodo apie mane..o Jūsų mintys apie “gelbėjimosi ratą“ ir saugų buvimą ant kranto, – tai dabartinis mano gyvenimo etapas.

    Patinka

    1. Ačiū. Man labai svarbu, kad sujudina taip, kad norisi kažką pasakyti. Nesu laikraštis, kuriame būna naujienos. Čia būna tai, kas man viduje verda, kunkuliuoja. Tai, ką atsimenu, tai, kas atsitinka, tai, kas neleidžia miegot naktimis.
      Nežinau, ar čia mano nuopelnas, kad kažkas suskamba. Gal mes norėtume būti ypatingi ir nepakartojami, unikalūs kaip atskira snaigė. Mes esam vienodi. Mūsų gyvenimai vienodi. Juose yra etapai, kurie kiekvienam būna vis kitu laiku. keista matyti, kad kai kurie dalykai mano ir dukros gyvenimuose skamba tuo pat metu, tiesa kiek skirtingomis gaidomis.
      Ir su jumis suskambėjo…

      Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s