Ar galima įsimylėti saugiai?

Visiems neracionaliems protams ir nešarvuotoms širdims. Tiems, kas įsimyli per greitai. Per anksti.

Tiems ir toms, kas įsimyli iš pirmo žvilgsnio, antro švelnaus prisilietimo, trečio gilaus pokalbio.

Tiems ir toms, kas renkasi jausti, o ne klaustyti blaivaus proto. Eiti paskui jausmus, o ne racionliai sverti ir matuoti.

Tiems ir toms, kuriuos nutrenkia žaibas kalbantis su verslo kolega ar senu draugu. Ir nepaleidžia. Atima miegą ir sveiką protą.

Ir tiems, kas  pamato nepaprastumą kitame žmoguje ir nelaukia jokių racionalių to nepaprastumo patvirtinimų.

Tiems ir toms, kam atrodo, kad visa tai nepanašu į nieką, kas buvo iki tol. Kad viskas yra nulemta iš aukščiau, nes kaip visada susitvarkyti su užgriuvusiais jausmais tiesiog nepakanka stiprybės.

Tiems ir toms, kurie pavargo nuo to, kas užgriuvo kaip našta, kurios negali nei nusimesti, nei pasidalinti su kitu.

Tiems ir toms, kurie dar tyli, tik jau tyla ima draskyti vidurius ir gniaužyti širdį.

Tiems ir toms, kas nežino, kas toliau, bet nori kristi žemyn galva.

Tiems, kas nežino, kaip gali viską sušikti, bet tikisi, kad šį kartą viskas  bus gražu ir tikra.

Tiems, kam kelionės pradžia ir pati kelionė yra svarbesnė už galutinę stotelę.

Tiems norisi kai ką pasakyt. Ir sau taip pat. Ir tau, brangioji.

 

O gal reikėtų sustoti ir nurimti?

 

Gal reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, pasitikrinti ar tikrai esi tame vagone, ar tikrai tame kelyje ar tikrai žinai, kur važiuoji ir ką veiksi, jei nuvažiuosi. Ar nuvažiuosi?

Gal?

Gal geriau laukti svetimo dėmesio užuot savo dėmesį  parodžius iškart?

Gal reikia eiti mažais žingsniukais užuot žengus didžiulį pasitikėjimo kitu žmogumi  žingsnį?

Gal nereikia atiduoti savo trapaus ką tik užgimusio jausmo kitam, tikintis, kad jo nesudaužys?

Gal geriau patylėti, nes kiekviena ląstele jauti, kad atslenka visa griaunanti jėga? Gal neištartas prisipažinimas niekada netaps kūnu? Gal tyloje užgniaužtas jausmas nurims?

Gal geriau neleisti sau kristi ten, kur tavęs niekas net nesiruošia gaudyt?

O gal reikia pamažu bristi į vandenį, pasipliuškenti saugiai, kol jauti dugną?  O gal net nepradėti maudymosi sezono?

Duokit tą gelbėjimosi ratą. Iš anksto. Dėl viso pikto.  Ačiū. Pasėdėsiu su juo ant lieptelio ir pažiūrėsiu į tuos, kas rizikuoja bristi giliai. Kad ir labai pavydėčiau besitaškantiems, šį kartą aš  labiau noriu būti ant kranto. Saugiai. Nes kitaip jau buvau.

Kaip sakė poetas, meilė – tai maudynės: arba neri visa galva, arba visai nebrendi į vandenį. Jei braidysi iki kelių palei krantą,  tai tik aptaškys purslai, paskui šalsi ir pyksi. 

Mieloji mano drauge, gelbėjimosi ratą turiu, jei tau jo prireiktų. Bet gal tu apsisuk ir dink nuo to ežero, juk sau išdrįsai prisipažinti, kaip stipriai tave traukia gelmė ir kaip smarkiai jos bijai. Geriau būk nesimaudžiusi, bet nepaskendusi. Nes nežinai, ar bus su kuo toje gelmėje skęsti. Gal skęsi tik Tu, o kitas jau kabarosis į krantą.

P.S. Tokį filmą jau kartą mačiau. Pabaiga man visai nepatiko.

Čia ne tas filmas, čia kita  istorija apie neįvykusią meilę…

SaveSave

5 mintys apie “Ar galima įsimylėti saugiai?

  1. O aš įbridau. Bandžiau iki kelių ir braidžiau palei krantą, kad reikalui esant, galėčiau saugiai keliais žingsniais iššokti ir pabėgti. Bet kažkas mane stvėrė už rankos ir, sušukęs “lekiam“, stipriai timptelėjo paskui. O aš ir nebegalvojau. Nes iki šiol visada galvojau. Ir užuot lėkusi iš paskos, šokdavau į krantą ir lėkdavau į šoną kiek kojos kabina.
    Mane ėmė siaubas, kad kuo toliau bėgant, tuo giliau ir tamsiau darėsi. Bet pasinėrusi visa galva, negalėjau patikėti, kad ten giliai taip gera ir gražu, ir…šilta, ir…šviesu. Pritrūkusi oro ir išnėrusi galvą į paviršių, nustėrdavau – ką aš padariau? Krantas jau toli, jei dar noriu išsikapstyti, tai turiu pradėti tą daryti dabar, iškart. Bet ta šiluma taip traukė, kad vėl panerdavau.
    Dabar vis dar išneriu į paviršių, įkvėpti oro. Bet į krantą žiūriu be siaubo. Nebebijau. Nes matau krantą. Ne kaip išsigelbėjimą, o kaip nueitą kelią iki tos gilumos, kur esu. Ar ten giliai vis taip pat šilta ir šviesu? Pirminis blizgesys praėjo ir jau matau aiškų veidą. Bet jis jau nebegąsdina, nes išryškėję bruožai budina manyje tai, ko net neįtariau kad turiu. Ar šilta? Jei sušalsiu, išlipsiu į krantą, paimsiu pledą ir grįšiu atgal į gilumas, kad apgaubčiau save ir tą, kuris tada nusitempė mane iš paskos.
    Ten giliai nėra baisu, jei matai krantą.

    Patinka

    1. Aš laikausi. Kartais ilgai. Drungnai. O kai krentu, tai stačia galva. Čia tas tekstas buvo skirtas mano mielai draugei. Bet kaip visada – ir sau.
      Myliu rizikuojančius žmones, tuos, kurie neracionaliai išdrįsta eiti gelmėn…

      Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.