Anądien kaip tik apie komplimentus ir kritiką sukau galvą sukdamasi aplink viryklę. Vaikystėj apsirgusiems mums būdavo patiekta lengvos sriubytės – jokia kita proga to skaidraus ir lengvo sultinio ir negaudavom.. Prisiminiau tą vištienos sultinį, knygą, viena mintis užsikabino už kitos ir jau tas bul-bul-iuojantis sultinys – ne tik sultinys, o ir visas rašinys.
KRITIKOS STRĖLĖS ir ŽALI PLAUKAI
Jack Canfield, „Chicken Soup for the Soul“ autorius, populiariose gyvenimo palengvinimo paskaitose ir motyvaciniuose seminaruose gyvu pavyzdžiu rodydavo reakcijas į kritiką. Išsirenka salėje kokią merginą (jos iš tikrųjų gerokai jautresnės – matyt labiau tinka būti pavyzdžiu masėms), prieina prie jos ir sako: „Skaitau tiek daug paskaitų ir vedu tiek daug seminarų, bet pirmą kartą tarp mano klausytojų pasitaikė toks kvailas žmogus“. Reakcijų būna įvairių, bet dauguma eksperimentinių triušiukų sunerimsta, įsižeidžia, nuliūsta. Paguodžia vedėjas iškart, kad tai tik parodomoji programa, kuri turės tęsinį.
Tas ponas vedėjas kiek pasisukioja aplink, paskui darsyk pažiūrį į eksperimento dalyvę ir sako jai: „Skaitau tiek daug paskaitų ir vedu tiek daug seminarų, bet pirmą kartą tarp mano klausytojų yra žmogus žaliais plaukais.“ Juokiasi visi, o labiausiai ta, kuri buvo pavadinta žaliaplauke.
– Kodėl jūs juokiatės? – nutaisęs naivų veidą klausia Jack Canfield.
– Nes mano plaukai visai ne žali. Cha cha cha.
– O kodėl anąkart supykot?
PRITAIKYMO SAU PLONYBĖS
Galvoju apie save. Apie kitus. Ir susidėlioja tokia teorija: kritika mus žeidžia tik tada, kai mes apie save galvojam tą patį, ką mums sako kritikuotojai. Jie tarsi pabaksnoja purvinu pirštu ten, kur ir taip skauda, kreiva ar netobula. Žinom patys kaip labai. O jei pasitikim savim, esam gražūs, sėkmingi, dosnūs, liekni, dėmesingi, lojalūs, rūpestingi, nesvarbu, kad priešingai mums sakys aplinkiniai (pažįstami ir nepažįstami), mes į tai nereaguosim. Visai. Nes žinom, kad tai netiesa. Žali plaukai? Dzin. Nors mėlyni.
Kartais žmonės prisipaišo sau skirtų kritikos strėlių žodžių žaismuose, dainose, FB įrašuose, memuose, žvilgsniuose, prisilietimuose, keistose sakinių konstrukcijose, betarpiškuose juokeliuose ar iš interneto priklydusiuose paveikslėliuose. Suranda kritikos ten, kur jos iš viso nėra ir būti negali.
Įsižeisti kažkodėl pavyksta greičiau nei suvokti, kad (po velnių!) – jie gal daltonikai, nes žaliais vadina mano raudonus plaukus.
Parašiau, perskaičiau po kelių dienų ir atėjo liūdna mintis – labiausiai kritika skaudina tada, kai kritikuojamas ne tavo darbas, idiotiškas poelgis ar nupjovimas į pievas dainuojant karaokę, o tu pats. Tavo asmenybė – ta netobulumo ir unikalumo išraiška – tai, kas sukritus genų dėlionei ir gyvenimo patirtims padarė iš tavęs tave. Ar už tai kritikuoja savi, artimiausi, o svetimi arba nutyli arba nuo to išskirtinumo kaifuoja?
KOMPLIMENTAI KAIP VANDUO NUO ŽĄSIES
Su komplimentais panaši situacija – nors gal tik man taip atrodo. Komplimentai mus malonina tada, kai apie save galvojam būtent tai, kai girdim iš kitų. Šiek tiek patiuninguota, patobulinta (bet ne per daug) mūsų pačių versija išreikšta kito žmogaus žodžiais. Jei netikim tuo, ką apie mus, mūsų darbą, pasiekimus sako kiti – komplimentai bėga kaip nuo žąsies vanduo. Jie atrodo beskoniai, perspausti, įtartini ar pigūs.
Smagiausia priimti tuos komplimentus, kuriuos patys sau galėtume pasakyti
Nesvarbu, ar penkiolika minučių ar porą valandų sukiesi prie veidrodžio, ar galva plauta ar tik lūpdažis raudonas, ar su raudona suknele ar su pižama, jei gerai atrodai pati sau – apsidžiaugsi, jei kas nors garsiai tai pastebės. O jei gauni komplimentą už tai, kuo netiki pati – kaip gali patikėti svetimais žodžiais?
„Puikiai atrodau? Tai jau tikrai, lašiniai per siūles veržiasi, tik aklas to nematytų. Geriau jau patylėtų…Arba protą pagirtų…“
Tavo šventė. Ateina tavęs pasveikint. Su! Čmok, čmok, prašom, ačiū, ačių, gėles pamerksim, o dovaną tuoj pažiūrėsim. Dovana, aišku, gerai apgalvota, ilgai ieškota, neatsitiktinė. Prapleši spalvotą popierių, pakeli dėžės kampą, žvilgteli vidun ir grąžini dovanotojui: „Ai, man tai netinka“.
O komplimentas irgi yra dovana…Dovanas gerai mokam priimti, net netikusias, o komplimentus? Bet apie tai kitą kartą, kai virsiu kitą sriubą.
Šis tas į temą:
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!