Kur dėti pinigus? Perveskit man!

Ir kuo greičiau. Grynųjų pinigų perlaidos yra geriausias būdas tai padaryti. Neskubat? Gaila…. Niekada nesu gavusi pinigų tokiu būdu.  Jau būčiau pamelavus. Pirmu sakiniu. Esu, tais neatmenamais 2000-aisiais, kai nelegaliai JAV dirbantis draugas man atsiuntė dolerių  gimtadienio proga. O gėda buvo… bet apie tai paskui. Daugiau jokios greitųjų grynųjų pinigų perlaidos mano gyveniman nesibeldė: nesiunčiau ir negavau. Žinot, apie ką kalbu? Western Union, MoneyGram, Unistream ir panašūs dalykėliai. Užsieniuose ant kas antro tabako kiosko lipdukai šviečia, užsukti kviečia. Tik ko ten eiti?

KAM REIKALINGOS TOS PERLAIDOS?

Patirtis dar gyva, schemą prisimenu – veikia labai greitai: šmaukšt ir pinigai jau kitam pasaulio gale. O jums neteko naudotis? Trumpai tariant: ateini, duodi pinigus ir nemažus komisinius, užpildai formą, parašai adresą, vardą, pavardę, kažkokį kontrolinį klausimą (kurio atsakymą perduodi tam gavėjui savais kanalais – ačiū dievui, to nebereikia šiais laikais) ir daug skaičių – kontrolinį numerį. Nes kitaip jam pinigų neatiduos net ir su asmens dokumentu. Didžioji mano gėda buvo ta, kad kontrolinį klausimą mielas mano draugas buvo sugalvojęs atitinkamą, pagal savo ištvirkimo laipsnį. Ne, ne toks, kaip pagalvojote, buvo atsakymas,  bet nejauku buvo jį sakyti prašant išmokėti tą perlaidą.

Dabar, kai tiek visokių technologijų – ne tik bankai, bet ir elektroninių pinigų įstaigos (net 132)  nuo Mister ar Misis Tango iki NxSystems ir dar toliau. Tik mokėk ir džiaukis. O dar Paypal, kreditinės, bitcoinai. Gyvuoja grynųjų pinigų perlaidos, net žydi.  Na, tada, nelegaliai UK ar US dirbusiems ar dabar juodais gaunantiems algą ir sąskaitų banke neturintiems (pvz. ukrainiečiams Lietuvoje)  tai geras būdas siųsti pinigus namiškiams. Dar žinau, kad jei nujotų keliaujant užsienio šaly visas korteles ir grynuosius, tai gal į tabako kioską man draugės atsiųstų pinigų ir išgelbėtų nuo bado. Šita situacija suprantama,  o kas dar siunčia perlaidas, kai yra internetinė bankininkystė?

Taip jau susiklostė, kad turiu bent du neišsenkančius tokių istorijų šaltinius, o dar kai gerai klausau ir klausinėju, išgirstu ir kitur įdomių pasakojimų. Juokingos tos istorijos, tik juokas kažkoks nesmagus, nes pro ašaras.

PIRKTI MAŠINAS

Pasirodo, tai populiarus būdas  mokėti pinigus už mašinas, kurias nusižiūri dažniausiai  vokiškuose interneto puslapiuose. Aišku, variantas būna tobulas: ledinė mašina, su pribumbasais, kaina nereali: tik pagalvok, važinėjo bobutė su 7 bėmdubelvė į bažnyčią, o iš tikrųjų tai paskenduolę Veroniką bando iškišt už vyro. Bet ne apie tai. Na, maniau, kad čia tik artojas iš Kaukolikų kaimo gali pasimauti ant tokio kabliuko, kai darbinį VW perka mėšlui ar agrastams vežioti. Ne, pasirodo maža kaina atima protą ir didelių miestų gyventojams. Net ir dirbantiems srityje, kuri labai susijusi su skaičiais, pinigais, logika ir analize. Dažniausiai reikia už mašiną iš anksto šiek tiek sumokėti grynųjų pinigų perlaida ( jie ką, ES neturi banko sąskaitų? O kur SEPA erdvė ir pigūs pavedimai ?) Kiek? Tai net ne mokėjimas, ne avansas, ne rankpinigiai – maždaug koks trečdalis sumos. Pardavėjas sako : „Pervesk pinigų tiek ir tiek, ne man, o savo vardu ar kokiam patikimam žmogui,  aš tik noriu įsitikint, kad tu turi pinigų, nenoriu su tavim laiko gaišti, jei tavo ketinimai nerimti“… Na, savo vardu perveda, ir svarbiausia – nusiunčia tos perlaidos popierių įrodymui su visais duomenimis. Pinigai per 10 min iškeliavo, dar 10 proto prablaivėjimui ir tada  ima skambėti rekviem  amžiams dingusiems eurams…

PIRKTI, PARDUOTI

Galima pirkti veislinį šunį iš Afrikos. Girdėjot kažką apie ypatingas veisles, kurios ten išvestos, o likusiame pasaulyje retos ir brangios? Na, pirkti šunį iš Ganos ar Nigerijos  baisi  gezotika egzotika. Bet, sako, perka. Aš labiau suprantu, kad galima pirkti papūgą, kurios turbūt skraido laisvai dideliais būriais ir gražiausią pagavę su narveliu pasodina į 3F vietą lėktuve verslo klasėje  ir už didelius pinigus atskraidina nuskaidrinti lietuviškos būties.

Dar galima parduoti fotoaparatą, kompiuterį, videokamerą, telefoną (aha, atsiliepia pirkėjai iš Anglijos, Amerikos, ES  ir Afrikos šalių į lietuviškuose portaluose įdėtus skelbimus). Sistema maždaug tokia: parduodi, išsiunti, tada sulaiko muitinė, gauni iš Paypal (oijoj kaip baisu!) laišką, kad turi sumokėt muitą, nes delspinigiai auga kaip spuogas ant nosies prieš pasimatymą  – muitinės sandėliai brangūs, o pirkėjas nerimsta. Mokės jis pinigus tada, kai muitinė paleis –  ir tada padengs visas išlaidas. Išsiunti nemokamai daiktą, sumoki dar viršaus ir gali eit prisisriobt už likusius.

Ai, dar istorija. Mergina iš didmiesčio, pačiam žydėjime, parduoda telefoną už 300€ kažkur į Europos sąjungos šalį. Išsiunčia paštu, tik bėda, kad pirkėjo bankas turi keistus apribojimus ir pirkėjėlis   nabagėlis negali daryt pavedimų mažiau kaip po 500 €. Tai mergina jam sumoka dar 200€, o jis šaunuolis grąžins visus  500€. O paskui po kelių dienų  kojos pačios nuveda į  policiją. Na ką, teks valgyt grikius kurį laiką…o kažkas džiaugsis telefonu ir pašalpa.

PASKOLOS, BUTAI, EKSTRASENSAI IR ADVOKATAI

Jūs įsivaizduojat, kad žmonės ima paskolas tokiu būdu? Kad jie perveda 500€, kad gautų 1000€ ? Ir tikisi gauti pinigų iš žmonių, kurių niekad gyvenime nematė ir nepamatys. Ar kas gatvėj į akis pažiūrėjęs pinigus atiduotų nepažįstamam? Vargu. Bent jau policijai nupasakosi, kaip jis atrodė… O čia? Ir net negalvoja, kaip jiems tą paskolą grąžinti reiks? Tokiu pat būdu?  Kažkam kažkur už kažką…

Vaikas įstoja mokytis į užsienio univerką  ir mama kartu su atžala ima ieškoti  buto gyventi. Bingo – nepaprasta sėkmė! Nuotraukos nuostabios. Vieta – ideali. Kaina – draugiška. Na, už kelis mėnesius iš anksto pervesti pinigus jokia problema, juk visi nori būt garantuoti – ir čia, ir ten. Ir aišku, ne pavedimu, o greitai, grynaisiais, perlaida. Jau turbūt nereikia pasakoti, kuo baigėsi ta istorija. Beje, mama labai neblogas pareigas užima verslo struktūroj, jei kam kartais pasirodytų, kad kalbama apie neišsilavinusius žmones. Paskui žmonės ir Google maps pasižiūri, oi, tokio adreso nėra, o kartais yra, o ten …bažnyčia ar baseinas.

Na o loterijos, kurios nedalyvavai, bet laimėjai, o palikimas, kurį kažkas gavo ir nori su tavim pasidalint?  Negi niekad negavot pranešimo apie tai?

O kur dar ekstrasensai iš Rusijos ir advokatai iš Nigerijos. Kartą  pati buvau liudininkė, kaip vieną moterį banko skyrelyje atkalbinėjo nuo perlaidos. O ji tik žviegė į ragelį kažkokiam sukčiavimo reikalų prevencijos ponui: „Mano pinigai, kam noriu, tam siųsiu. Nesiųsit? Rasiu, kas išsiųs…“ Ir viską metusi išėjo kitos vietos ieškoti, kur jos pinigai galėtų nudžiuginti Afrikos ar Indonezijos gilumoje gyvenantį advokatą, kurio ofisas greičiausiai po kokosų palme.

Yra panašumo su telefoniniais sukčiais, sakysit, bet ten stresas, įtampa, nelaimė, nuostoliai, liga ir  anūko gelbėjimo operacijai bobutės išleidžia paskutinius pinigus, tik vėliau prisiminusios, kad  anūko nė neturi…

Liūdna galvoti, kad žmonės tiek naivūs, jog elektroninis laiškas apie laimėjimą loterijoje  pirmiausia atima ir protą, ir logiką, o paskui ir pinigus.  Nors… kartais laiškai taip veikia, kad įvyksta proto užtemimai, kai, atrodo, atiduotum viską…na, gal išskyrus pinigus.

Ar mes tokie patiklūs? Ar pinigai, kuriuos turime sumokėti yra per lengvai uždirbti? Ar susuka galvą tie, kuriuos dar tikimės  lengvai uždirbti?  Žmonės pasiilgę sėkmės, pelningo sandėrio,  gero ir pigaus pasirinkimo? Jie nori galų gale gauti tai, ko jaučiasi esą verti. Ir pajusti, kad jiems pasisekė. Gal kai pamatai tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo „Oh, yes“, nebesigilini, ką smegenys tarškina galvoje 6 dydžio šriftu.  Ech, atrodo, kad ne tik moterys, bet ir vyrai linkę patikėti pasakomis.

TIKRA MEILĖ IR KUPRANUGARIAI

Moterų istorijos skaudžiausiai skamba. Kai vyrai siunčia pinigus merginoms iš Afrikos, kad šios nusipirktų  bilietus ir atvažiuotų į darganotą Lietuvą, man kažkaip dzin. Gal tokia vyrų dalia – ko negali gauti veltui, turi nusipirkti? Juo labiau visoje šitoje dramaturgijoje mažiau jausmo, daugiau geismo ir noro pasipuikuoti. Vyrų svajonė į lovą pasiguldyt egzotiškos spalvos moterį ir dar pasirodyti prieš kitus kainuoja…   Vienos istorijos iniciatorius tiesiai šviesiai rėžė jį nuo perlaidos atkalbinėjusioms banko moterims: „O ką, tik įsivaizuokit, kaip X mieste šalia manęs vaikščios graži afrikietė. Jūs gal pavydit, ar ką, jei tiek klausinėjat, o ne pinigus siunčiat.“

Ji su juo susipažįsta internetu: FB, LinkedIn, Skype  – rimti reikalai.  Jis kariškis. Paprastai našlys  ( žmona žuvo avarijoje ar mirė nuo vėžio), turi vaiką (kažkodėl tie vaikai tradiciškai iki 10 metų nepriklausomai nuo „tėvo“ amžiaus). Tuo metu likimo vyras yra misijoje – dabar visi Sirijoje (anksčiau buvo Afganistane ir Irake). Kartais sako, kad jie naftos platformose,  veikia taip pat gerai kaip „misija“.

Istorijos vystosi pagal standartinius scenarijus.

1 variantas:  atsitinka jam kažkoks forsmažoras pakeliui į Lietuvą, arba ištinka ūmi liga jo mamą ar vaiką ir reik gelbėt pinigais. Trumpam. Gi atiduos.

2 variantas: reikia išsipirkt iš tos misijos=platformos – susimokėt pinigų, kad dvi mylinčios širdys galų gale plaktų vienu ritmu  ne tik prie jaukios šieno kupetos.  Mat jis  iš Sirijos atvyks su pinigų lagaminėliu sutikti su ja saulėlydžio, pinigai ne svarbiausia, meilė svarbi.

„Turiu jam padėti!“ – skuta moterytė pervesti pinigų, jaučiasi reikalinga ir rūpestinga, logikos neieškokit, ji išjungta.  Kodėl jis negali sumokėti? Neturi draugų? Giminių? Koks jis kariškis, jei dėl moters meta tarnybą? Skystakiaušis dezertyras? Visai ne, jis tikras vyras. Čia gi meilė. O pinigų  jis pats negali sumokėti, nors turi daug, nes, matote, ten yra toks paprastas internetas, kuriuo galima susirašinėt, o negalima prie banko prisijungti…

Pavargusios nuo vienatvės, tyliai saldžiai užliūliuotos gražių žodžių ir dėmesio, moterys mėgaujasi teigiamom emocijom, maudosi susižavėjimo voniose. Joms gera, bet jaučia, kad už tai reikės sumokėti… Ašaros – per menkas mokestis. Moka grynais, nors jaučia, kad po apmokėjimo meilė baigsis. Bent jau sąskaitą ji apmokėjo po to, kai gavo paslaugą – iliuzinį išsivadavimą iš vienatvės.

O tie, kas dar neišvažiavę į Dubajų grynųjų pinigų perlaidomis moka už būsimus pasijodinėjimus kupranugariais? Ką jie galvoja? Kad jų kupranugarį šers mangais iki jiems atvažiuojant, kad jis bezdėtų maloniau tokią naštą tempdamas?

O mamyte…  Aš jau geriau telefoną parduosiu pigiau čia ir nusipirksiu batus, kurie man truputį spaudžia, bet atrodo kaip svajonė…Sukčių ir čia pilna, kam šerti svetimus?

Ar jūs girdėjot tokių istorijų? Ką galvojat? Ar rašyt kokius patarimus, pasitarus su savo šaltiniais ir specialistais? Nors… ar juos skaitys tie, kam reikia? Jie geriau žino, ką daro…