Gyventi ir negyventi dėl vaikų

Vienas pažįstamas, apie kurį ir kurio istoriją (Apie praeities vaiduoklius, kurie ateina nekviesti) rašiau po paskutinio mūsų susitikimo lapkritį, užsikvietė kavos liepą. Netikėtai.  Trumpos retos žinutės kartais atlekia iš egzotiškos kelionės ar kokia nors sveikintina kalendorine proga. Šį kartą susitinkam kavos, o vėl valgom jūros gėrybių sriubą ir pasakojamės. Pasidalijam faktais. Juokaujam, kad turim bendrą temą. Jis net akis pasitrina kartais, atrodo viskas labai rimta.

 

TĖVAI DĖL VAIKŲ

 

– Koks tai jausmas? Tau pavydu, kad ji  po tiek metų susirado kažkokį draugą, tegul ir vedusį?

– Ne, nė kiek, aš džiaugiuosi.

– Tai kas tau yra?

– Truputėlį skauda. Ką daryt?

– Tai pats ožys. Aštuonerius metus ji be tavęs nieko kito nematė, porą kartų per metus susitikdavot, kasdien skypėj mirkdavot, ji lietuvių kalbos mokėsi, o tu? Nieko nesprendei. Dabar jam skauda… Gal dabar gali kažką daryt? Apsipręst?

– Taip. Galiu daryt, bet negaliu, taip kaip ir anksčiau negalėjau.

– Kodėl?

– Vaikai. Man jie dar neleidžia to daryti.

– Tavo panos suaugusios, mokslus baigusios, užsieniuose gyvena. Tu vienas. Kaip taip gali būti?

– Todėl, kad vaikai yra gyvenimo dalis, šeimos dalis.

– Bet tu gyveni savo gyvenimą.

– Vaikai gyvena ir mūsų gyvenimą

– Tada, kai susitinkat.

–Ne. Vaikai rūpinasi mūsų gyvenimu, kad jis būtų bent minimaliai tvarkingas.

– Gal seniai su dukrom kalbėjai? Ką jos pasakytų? Jos nori, kad būtum vienas ir retsykiais pakeliui į darbą ar iš jo susitiktum su kokia nors fėja gauti sekso mašinoje? Juokauji gal? Jos ne tokios  egoistės, kad negalvotų apie tavo laimę. Paklausk. Gyventum normaliai, būtum laimingas, nesusiparinęs kaip dabar. Bijai padaryt sprendimą ir vaikais dangstaisi…

 

VAIKAI DĖL TĖVŲ

 

Ar tikrai vaikai turi tokią didelę galią lemti tėvų asmeninius gyvenimus? Taip, pamenu, kai dukra buvo maža, bet kokie nauji mano santykiai ir dėmesys jiems atrodė kaip išdavystė mažų mažiausiai. Nebuvo ultimatumų iš vaiko pusės, bet dėmesiu ji nenorėjo dalintis su niekuo. Dabar užaugusi sako: „Kokia savanaudė ir kvaila buvau“. Kartais tokiom kaip aš mamoms reikai primint lėktuvų saugos instrukcijas, kur avarijos atveju pirmiausia reikia deguonies kaukę užsidėt sau, o paskui – vaikui. Nepasirūpinusi savimi nepasirūpinsi kitu.

Aišku, kita istorija, kaip išsiskyrusi mama palieka mažus vaikus gyventi pas močiutę ir išeina tvarkytis asmeninio gyvenimo. Na, kartą per savaitę ateina aplankyti. Paskui, jau paauglei dukrai ji paaiškina paprastai „Suaugsi, susirasi vyrą, tada suprasi mane“.  Ta dukra užaugo, turi savo vaikų, vyrą ir nesupranta. Niekaip. Na, būna ypatingų vyrų, pas kuriuos išeina moterys, bet dažniausiai su visais vaikais.

Bet kai vaikai užauga? Na netikiu, kad tai vis dar problema. Ar vaikai vis dar gali diktuoti tėvams, ką daryti?  Dar su išlygom galiu suprast tuos, kurie santuokoje gyvena dėl vaikų – bet tik tokiu atveju, jei toje šeimoje yra draugystė, pagarba, šiltas ir ramus sugyvenimas. O jei nuolatinės kovos, barniai ir skandalai? Toks gyvenimas dėl vaikų? O jei esi vienas, kankiniesi dėl išsiskyrimo su moterim ir negali kartu su ja gyvent dėl vaikų, kai jie jau  užaugę ir net su tavim negyvena?

Na, nesuprantu. O jūs suprantat?

Tęsinys bus. Klausimų vakarykštis pokalbis prie sriubos iškėlė dar daugiau. Šiandienos kalbos – dar daugiau.  Pasirodo tas vyrų pasaulis ne toks primityvus, kaip jie patys neretai sako ir ten ne tik ašarų lietūs lyja, bet ir žemės drebėjimai atsitinka. Visai kaip pas moteris. Universalu.

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s