Sielos peizažas

Kalbam su dukra, temos skaudžios, nuotaikos skaidrios, bet liūdesys skverbiasi į kiekvieną žodį, laša iš pauzių, susirango atodūsiuose ir  užstringa kamuolėliu gerklėje.

– Žinai, – sako ji iš ten, toli, sėdėdama šalia savo draugės Vivi, – suomiai turi tokį žodį sielunmaisema. Jis reiškia sielos peizažą. Mes sėdim su ja dabar balkone ir žiūrim: jūra, ten toli tiltas ir Kopenhaga, matosi nedidelio uosto dalis, skraido žuvėdros – čia jos sielos peizažas.

Nežinau, ar tai yra tas pat, kas muzika, kuri pasako daugiau nei galėtum pasakyti žodžiais apie tai, ką jauti ir kaip jautiesi. Nežinau, ar tas sielos peizažas yra vienas visada ar keičiasi. Jos paklausiu: „Koks tavo sielos peizažas, ar žinai?“.

– Mano? Turbūt obelis…

Ir aš žinau, ką ji sako, žinau, kur ta obelis, po kuria ji nori sėdėti. Žinau, koks tas jausmas.

O man?

Mano sielos peizažas – seniai negyvenama močiutės sodyba, kur praleista daugybė vasarų. Sėdėti ant gonkų, saugiai, po stogeliu, žiūrėt į žydinčius alyvų ar jazminų krūmus,  pro svirno šoną matyti senas nykstančias kapinaites ir piliakalnį. Su kava ir knyga pliaupiant lietui. Ir kartais kyštelt ranką laukan, kad į  ją kristų lašai. Man tada gera. Kad tik lytų.  Taip darydavau tada, kai gėriau tik arbatą ir skaičiau visai kitokias knygas. Dėl to jausmo vėliau važiuodavau ten tik kelioms valandoms.

Mes visi turim sielos peizažą, kuris gamtos spalvomis, kvapais ir mūsų pojūčiais susilieja į akvarelę, kurioje mūsų nėra, bet ten mums gera.

Koks tavo sielos peizažas?