Atiduoti šiltomis rankomis

ŠIANDIEN

– Oi, mam, gal gali išgelbėt tą servizą, jei tik jis nenudaužytas, – sako maniškė telefonu, kai nusiunčiu kelias nuotraukas iliustruojančias mano dieną.  Naujas tas servizas. Nenaudotas. Tariuosi, deruosi, atidedu jai.  Dar nežinau kaip reikės perduoti. Ar tik nebus tai tik laikinas servizo išgelbėjimas nuo paskutinės kelionės?

Penkios bagažinės šlamšto iš tėvų sodo iškeliavo į konteinerius ir sąvartyną. Ko ten tik nebuvo – ir elegantiškas  nenaudotas stiklo ir metalo aparatas, kurio paskirtis buvo neaiški, kol neperskaičiau instrukcijos ( kaitinimo ir kapsėjimo per visokiausius vamzdelius būdu išpausti alkoholio taurelę), ir dešimt metrų dušo  žarnų, ir kilometrai magnetofono juostų su ACDC ir Pink Floyd kitokiais mūsų mokyklos laikus menančiais įrašais. Buvo keli kilogramai vinių ir varžtų,  skysto stiklo bakeliai, keli kvadratiniai metrai dangaus žydrynės keraminių plytelių ir pora kilimų. O apie visa kita net nekalbu. o kiek dar iškeliaus rytoj…

Mama sunkiai atsisveikindavo su daiktais, sunkių laikų vaikui viskas turi vertę. Kaip išmesi audinių gabaliukų kailinius? O kad juos apsirengusi per pusmetrį žemėn įsmuks dėl jų svorio, nepagalvoja. Gražūs. Gal kam reikia?  Taip ir su tėčio  turtais garaže, ji aplėkė kaimynus, niekam nieko nereik. Tiesa, vienas metalistas ateis metalo gaminių, kitas už ačiū gavo apynaujį terasos baldų komplektą – kad tik išsineštų.  Man atrodo, kad ūkinių konstravimui  skirtų daiktų kiekis auga tada, kai iliuzija, kad turėsi laiko, jėgų ir noro kažką daryti, būna didesnė už adekvatų suvokimą, kad sveikata ne ta ir laiko nedaug liko. O vyresni žmonės ir nelabai supranta, kad šiais laikais viską galima nusipirkt tada, kai prireikia…

TADA

Prieš porą metų mama  ištraukė iš spintos kažkokį maišą. Ach, čia tie jos naktiniai marškiniai: tie su nėriniais, anie raudoni su raukiniais ir baltais taškučiais, matyt deficito laikais pirkti su talonais iš jaunavedžių salono. Kaip aš jų norėjau, kai buvau pirmam kurse, kaip prašiau… Negavau. Dabar čiupinėju, sintetika net girgžda, jau matau save kaip miegančiąją gražuolę su raukinukais ir taškeliais… Šypteliu ir sakau: „ Ačiū, bet ne“.

Močiutės daug kartų  prašiau, kad man atiduotų  žalvarinį samovarą ir žvakides, kurios man tada buvo labai gražios ir galbūt jokių žvakidžių nuomuojamuose namuose neturėjau.  Sakė, liks tau, kai mirsiu. Nereikėjo sulaukt ir mirties, užteko jai persikraustyt pas dukras gyventi, o sodybą  apšvarino kažkokie kaimynai  metalo pirklių užsakymu. Jei ištempė iš daržinės  dvikinkę karietą, tai samovaras su žvakidėmis buvo tik smulkmena.

Daugumai lengviau atiduoti, o ne išmesti.  Jauti dar pasitenkinimą labdaros aktu. Bet daug geriau atiduoti tada, kai kitam to labai labai norisi ir tai suteiks nors trumpalaikio džiaugsmo. Svarbiausia – atiduoti dar šiltomis rankomis.

P.S.  O aš iš tos masinės išmetimo akcijos išgelbėjau dar penkiolika tėčio filmuotų 8mm kino juostos ričių, nes noriu pamatyt, ką tėvai veikė prieš  40 metų. Ir panašaus amžiaus radijo imtuvą su juostiniu magnetofono virš jo.   Pamenu kaustančią mikrofono baimę, kai  juo įrašinėdavo mūsų deklamuojamus eilėraščius… Sentimentali aš. Sunku man būt minimaliste.

1 mintis apie “Atiduoti šiltomis rankomis

  1. Neišmeskite, atiduokite – facebook grupėje “atiduotuvė“ arba puslapy freegan. Lt
    Tikrai yra žmonių, kurie tuos daiktus dar panaudos. Labai paprasta tai padaryti, užtruks tik minutėle nufotkinti ir įdėti į grupe. Ir gamtai bus geriau :)

    Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s