Paslaptys po stiklu

Atsargiai ieškai stiklo šukės – seno lango duženos ar pūsto butelio nuodaužos, nuskainioji gražiausias gėles močiutės darželyje, dar surandi blizgančių smulkmenų, šakučių, kankorėžių, akmenukų. Paskui eini į daržo užkampį ar atokų gėlyno galą, kapstai duobę ir dedi ten tai, kas tau brangu ir įdomu, stebuklinga ir nepaprasta. Pridengi stiklo šuke, užkapstai žemėmis, abibarstai žolėmis, kad niekas nepamatytų, įsmeigi pagaliuką dėl orientacijos  arba užrideni akmenuką. Ir turi paslaptį.

Kartais aplankai tą vietą, slapta pasigėri tokia savo brangenybe. Ir lauki. Lauki, kol tavo gyvenime atsiras ypatingas žmogus. Draugas. Tas, kuo gali pasitikėti. Tas, kuris labai ypatingas. Patikimas. Tikras. Brangus. Toks, kuriam gali TAI parodyti. Imi jį už rankos, vedi į tą stebuklingą vietą ir rodai jam tą „sekretą“.

Kruopščiai nubrauki žoles ir žemių grumstus, rodai jam savo paslaptį. Naujasis draugas garsiai žavisi meno kūriniu –  tik mums gražių, svarbių  ir ypatingų dalykų.  Nors iš tiesų –  jis ne daug ką mato pro purviną stiklą, kaip ir tu pati, žiūrėdama į kitų sukurtus „sekretus“. Savas tai oho, o svetimas – tik šlamšto krūva po stiklu.

Kai užaugi, viskas taip pat. Lauki to ypatingo žmogaus, kad nukapstytum apsauginius sluoksnius ir galėtum parodyti visus lobius, kuriuos sukaupei, visas savo paslaptis kaip tuos  vaikystės „sekretus“, kuriuos viskas taip svarbu, vertinga ir įdomu tau. Kai sutinki tą žmogų, sakai „Va, žiūrėk, koks stebuklas!“ O jis kaip vaikystėj draugė – kvykauja susižavėjimo kupinu balsu, o net nežinai, ką galvoja. Turbūt tą patį, ką ji tada: „Anokie čia stebuklai, va jei parodyčiau savo, tai būtų ohoho“.

Yra žmonių, kurie besąlygiškai tave myli. Jei parodytum jiems tą savo paslaptį, jie nuoširdžiai žavėtųsi, net jei nerastum tos vietos, jie patikėtų,  kad ten didingo grožio būta. Tokių žmonių nedaug.  Du.  Tėvai. Ir tai ne visada. Gal kartais trys. Keturi, jei pasiseka. Tikri.

Mes nežinom, kas bus ryt, bet tegul rytoj būna su mumis tie, kas mus besąlygiškai myli.