Apie prisilietimų trūkumą

— O mes nesisveikinsim? — įdėmiai žiūri jis, kai po pusantrų metų nesimatymo kaip torpeda įlekiu į jo studiją pasikalbėti apie abiejų mūsų galvas sprogdinančias idėjas ir po trumpo „labas“ nusimetusi lietpaltį, 5 kg sveriančią rankinę dribteliu ant sofos. Tikrai, pamanau, kaip aš taip?

Ir puolam vienas kitam į glėbį. Stovim apsikabinę ir nieko nesakom, gal kokią akimirką garsiau išgirstam, kaip širdys plaka, kaip rankos apkabina stipriau ir ima sruventi šiluma kaip mūsų prisiminimai. Apie bendrus darbus prieš daugybę metų, kai pirmą kartą jo namuose gėriau amerikietiškos kavos su riešutų skoniu ir kvapu, kaip nusikalusiai pasiūlė numigti savo lovoje, kol jis toliau per naktį vargo prie kompo, kad atsikėlusi šviežiomis akimis galėčiau prisidėti prie bendrų darbų, kuriuos degino negailestingos atidavimo į spaustuvę liepsnos. Per tas mūsų pasisveikinimo sekundes sugrįžo man tai, ką išbarstėm per nesimatymo mėnesius, susikabino visi atsilaisvinę pažinties siūleliai. O tada prasidėjo nesibaigiančios popiečio kalbų valandos, kol išėjusi laukan pirmą kartą šiemet pastebėjau, kad vasara išeina per anksti išjungdama šviesą. Nesvarbu, kad kol kas palieka lipnią ir tirštą vakaro šilumą, kuri dar kartą mane apkabina. Kitaip.

Mes ir kūnu, ir siela jaučiam prisilietimų trūkumo skausmą. Jį labai greit pajunta vaikai ir iškart bando kompensuoti   nuoširdžiai bėgte puldami į glėbį, nesvarbu, kad išsiskyrimas buvo trumpas. Suaugusieji dažniausiai apsikabina tik po ilgo nesimatymo, net artimi mano kartos žmonės kasdienybėje linkę išlaikyt saugų atstumą. Moterys trumpai keliskart pakšteli viena kitai į skruostus ir tuo pačiu patikrina, kokiu parfumu anoji kvepia. Vyrai paspaudžia rankas vienas kitam, na dar kita ranka trinkteli per nugarą. Terapinė dozė.

Prisilietimų deficitas, gal nesuprastas, tik nujaučiamas kompensuojamas smulkiais kasdieniais prisilietimais prie savo kūno. Ir autoerotinėmis praktikomis taip pat. Moterys ilgai stovi po dušu, su didele atida tepa kremais ir aliejais veidus ir kūnus, jos rūpinasi plaukais, juos šukuodamos ir puoselėdamos kitais būdais, jos kaip prisilietimų deficito terapiją išgyvena manikiūro, pedikiūro, masažų valandas. Net nemielos depiliacijos procedūros joms būsimų malonių prisilietimų pažadas. Moterys glausto savus ir svetimus vaikus dažniau nei vyrai. Ir vyrams to reikia, gal net labiau, nes jų prisilietimai trumpesni, mažiau juose meilės savo kūnui: skuta veidą metalo angaliais, greitai plauna trumpaplaukes galvas… Prie barzdaskučių salonų populiarumo prisideda malonių prisilietimų troškulys. Ir romantinių nuotykių poreikis kyla iš vėsaus prisilietimų trūkumo.

— Norėčiau tave dažniau apsikabinti, bet tu tokia …su spygliais, – man kažkada pasakė, o spygliuotos mano pačios vaizdas vis dar kartais persekioja.

Kaip ir vaikams, taip ir suaugusiems, – tiems piktiems, agresyviems, ciniškiems, vienišiems ir nepriklausomiems – apsikabinimų ir prisilietimų reikia labiausiai.
Aš labai pasiilgstu tėčio apsikabinimų. Ilgo stovėjimo be žodžių ir kūnų kalbėjimo, kai iš tylos galva priplūsta šviesių minčių ir širdis sušyla.

Apsikabinti ir prisiglausti, kad visos sudužusios dalelės vėl suliptų.
Apsikabinti ir prisiglausti, kad akimirką pasijustum laukiamas, mylimas, saugus.
Apsikabinti ir prisiglausti, kad įsitikintum, jog nematomi ryšiai dar nenutrūko.
Apsikabinti ir prisiglausti, kad nei tau, nei kitam nebūtų baisu.
Apsikabinti ir prisiglausti, kad ištirptų spygliai.

Man patinka pasivaikščioti miške, bet nesu ta, kuriai reikia apsikabinti medį.
Man reikia apsikabinti žmogų. Ir noriu, kad mane apsikabintų, net jei kartais tai pamirštu.