Geriau žiūrėsiu į dangų

Ar kada leidotės lėktuvu per Vėlines? Man tai neužmirštamas vaizdas – šviesus dienos portretas, kuriame dar gyvi prisiminimai pavirtę žvakių ugnimi. Tas akimis nufotografuotas vaizdas neištrinamas iš atminties iki šiol. Gal ir dėl tos istorijos, kuri prasidėjo tą vakarą prieš dvidešimt penkerius metus.  Toks gyvas pulsuojantis mirusiųjų Vilnius pasirodė man tąkart pro lėktuvo langą.

Nebenoriu kapinių. O tiek daug kartų vaikščiodavau po jas kaip po ramybės parkus. Svetimuose ir savuose miestuose. Vaikščiodavom prasidėjus lapkričiui po senąsias Rasas ir Antakalnyje. Vaikščiojau ir po modernias liuteroniškas, po žalias žolių pievas, po baltutėles kryžiais žiūrinčias į jūrą Graikijoje. Po kapines Maskvoje, kur ieškojau ženklų, kurioje gi vietoje į žemę atgulė ano mūsų laiko herojai, sėdėjau prie Baltijos ant stataus kranto su saulėlydžiais.  Visai apleistas kapinaites, vos dešimties kryžių, mažulytes su apsamanojusia akmenų tvora matydavau nuo močiutės namo gonkų. Tose kapinaitėse ant žolės po pasvirusiais kryžiais buvo mano vaikystės vasarų skaitykla.

O dabar neištvėriau.  Sulindau iki pat ašarotų akių į  šaliką, pirštine užsikimšau gerklę ir vis tiek klykiau kaip perpus plešiama. Vėjas vartydamas gėles, lietaus šuorais vanodamas veidą bandė gaivint lyg alpstančią.

Nebegerai man kapinėse. Labai skauda. Maniau, kad vienišiausia pasaulyje jaučiuosi vėlų rudenį žiūrėdama į jūrą. Ne. Prie jūros aš stipri. O šitose kapinėse – silpna. Ir vienišiausia pasaulyje.

„Noriu, kad mano pelenus paleistumėt į dangų, kad bet kada pakėlę akis mane prisimintumėt. Ir kad nieko nereiktų ravėti ir specialiai atvažiuoti.“  Taip nepadarėm, tik ne todėl sielą ir ir širdį perpus skelia tos kapinės. Paršliaužiu kaip dalgiais sukapotas žaltys ir pasižadu nekelti ten kojos. Užmėtykit akmenimis, jei nesuprasit. O aš žiūrėsiu į dangų. Arba iš lėktuvo žemyn.