Kas lieka, kai nebelieka pinigų?

Garsi Lenkijos ponia, pasakodama savo gyvenimo istoriją užsiminė, kaip antrojoj santuokoj grįžus iš ligoninės su ką tik gimusiu sūnum, bankas atėmė namus  (žanro klasika – verslo  partneriai pasistengė). Tada ji  nuėjo savęs pamotyvuoti į garsaus dizainerio butikėlį ir nusipirko bliuzę kone už paskutinius pinigus. D&G, jei kam įdomu. Nes kaip ji pati sakė: „Jei nori uždirbt milijoną, turi atrodyt kaip už milijoną.“ Ir suprantu, kai gerai atrodai, gali kalnus nuverst ir jūras perbrist. Nors nežinau, ar už paskutinius pinigus taip padaryčiau? O jūs?

 

AUTOBUSO ZUIKIS

Benzino į ugnį ji  papylė vėliau kita savo fraze, nes, išbridusi  iš ano laiko finansinės duobės su savo vyru gražiai begyvenanti, norėjo pamokyti kitas. Frazė buvo skirta toms, kurios tik turtingų  vyrų ieško, nežiūrėdamos į jų asmenybę. „Ar tu jį mylėtum, jei jis neturėtų nė cento autobuso bilietui?“ – va taip gali pasitikrint, sakė ji, ar čia meilė, ar finansinis išskaičiavimas. O paskui užsiplieskė diskusija…

Gyniau tas, kurios tam tikrame amžiuje vertina vyro finansinę situaciją. Jos teisingai elgiasi – vyro pasiekimai rodo jo proto jėgą, tai jau pliusas, o bjauraus charakterio gali būti ir  turtingas, ir biednas.

 

TURĖTI IR NETURĖTI

Žmogus, kuris neturi nė cento autobuso bilietui, gali būti įdomus, kai jis tavo mokyklos, kurso draugas. Kai jūs abu aštuoniolikos tokie patys – jauni, alkani ir perspektyvūs. Ir tu gal tik kokį atliekamą dešimtį litų tada teturėjai. Dabar po dvidešimties metų tie žmonės, važinėjantys zuikiu gali būti įdomūs kaip kitos pasakos herojai, kito muziejaus eksponatai. Ar tebeturit kažką bendro?  Taip, gal jis skaito daug knygų, bet  panirti į aprašytus gyvenimus ir patirti tai pačiam yra du labai skirtingi dalykai.

Pinigai vyrui suteikia patrauklumo ir daugiau galimybių sužavėti, nėra ko čia slėpti.  Ne tik dėl drabužių, kuriuos ponas dėvi ir kuo jis kvepia.  Su pinigais kiekvienas, turintis draivo, yra gerokai įdomesnis nei būtų be pinigų. Štai, jis turi gerą darbą ar verslą, uždirba ir plečia horizontus ar akiratį: keliauja ir pažįsta pasaulį, turi brangių ir/ar širdžiai mielų pomėgių – motociklai, kaitai, banglentės Filipinuose, ką jau ten Egipte. Ak, kaip vyriška, seksualu. Ir veža tave, ir rodo, ir maitina, ir gali sau leisti prabangaus asistavimo, kuris, aišku, veikia jautrias moteriškas sielas. Ak Paryžius, ak Nida rudens vakarą ant kopos pasėdėt, ak restoranas iš top topų. O jei to negalėtų sau (ir jai leisti), ar vis dar būtų toks patrauklus?

Labai gerai, kai jis gali sau leisti paragauti tikro šampano ir austrių, kad galėtų vėliau oficialiai jomis šlykštėtis. Ir ramiai gali gert gyvą alų ar naminukę, nes tai jam skaniau. Gali jis sėdėt ir žiūrėt į Vilnių pasimatyme antrą valandą nakties su Macdonaldso arbatyte rankoj, kai tai išimtis, o ne taisyklė. Skvoteriauti, kai tau dvidešimt yra kieta, o kai tau 40 – mažų mažiausiai turėtų būti filosofija. „Aš nebandžiau, bet man nepatinka“ – apgailėtinas pasiteisinimas. Ne apie skoteriavimą, kaip suprantat, o apie gyvenimo skonį.

 

VIENAIP IR KITAIP

Sutinku su ponia, bet tik tokiu atveju: jei su žmogumi pagyvenai prabangoje, ištversi ir liesosios karvės metus. Perteklius gerai atskleidžia žmogaus esmę, gal net labiau nei finansiškai santūrus gyvenimas. Kai neturi galimybių – nepadarai finasinių klaidų, nežlungi, nedalyvauji ten, kur gali susimaut, nerizikuoji, o su kitais elgiesi kaip žmogus, o ne kaip arogantiškas per siūles traškantis pinigų maišas. Kai pinigų yra mažiau, nei reikia pragyvenimui, tada  pinigų neturėjimas – sunkus išbandymas. Čia kaip seksas, kuris tampa problema tada, kai jo nebėra.

 

KOKYBĖS KLAUSIMAS

Vaikystės draugą, kuris turėjo baldų gamybos įmonę, o paskui išėjo dirbti taksistu, atsitiktinai pataikiau  išsikviesti skubėdama į oro uostą. Jo automobilis, aprangos stilius, muzika, bendravimas – viskas buvo iš ano laiko. Išėjimas visai į kitą sritį maloniai nustebino. Stipru. Bet draugų, kaip sakė,  gerokai sumažėjo. Matyt dalis buvo statuso draugai… Va toks tas moralinis išbandymas.

Tie žmonės, kurie netenka to, ką turėjo, išlieka tokie, kokie buvo – jau palipę ant aukštesnio laiptelio. Jie tik laikinai be pinigų pertekliaus. Ir neperka glėbiais naujų knygų, o vaikšto į biblioteką, kerta košes ilgėdaiesi gero argentinietiško steiko, negali sau leisti per dažnai keliauti ar nusitrenkt kelis šimtus kilometrų paklausyt gyvai savo mėgstamos muzikos, bet žino, kas yra kokybiškas gyvenimas. Žino, kad kompaktus reikia pirkti, o ne piratint, kad filmas kine yra visai kas kita nei atsisiųstas iš torrentų, kad firminiai džinsai jau beveik pradilusiu užpakaliu atrodo geriau už naujausius iš maximos.  Jei  jie negali gerti bent jau pakenčiamo vyno, negers to, iš apatinės lentynos, nes žino, kad nors ir vienas gurkšnis, bet turi būti orus. Net tada, kai nebegali sau leisti to, kas buvo lengvai prieinama seniau, jie tebėra su kokybės skoniu, kurio niekas neatims. Su patirtim, kurią kadaise nusipirko už gerus pinigus.

 

Tie, kas nori važiuoti, ryt jau sukrapštys bilietui, nes šiandien kažką darė, kad rytoj važiuotų. O anas susigūžęs ir rytoj vaikščios pėsčiomis, nes jam nė nekils mintis, kad gyvenimas yra ir toliau, nei jis gali nueiti savomis kojomis.

– Išsisuks tau reikalai, tik dabar toks metas,  marabu, – sakau bičiuliui, kuris jau antrus metus plakasi naujam versle apribojęs savo poreikius, net persėdęs iš prabangaus merso į ekonominės klasės automobilį.

– Viskas ok, tik niekaip negaliu priprast, kaip blogai šitoj mašinoj muzika skamba…

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s