4 istorijos: ne viskas yra yra taip, kaip atrodo

Dažniausiai viskas yra kitaip. Labai kitaip.

Facebook’e ir Instagrame amžina šventė, och, kad kas nors dulkėtus kampus fotografuotų ir nešveistas vonias…Visi tik valgo prabangiai, namai švyti, keliauja prie mėlynų jūrų.

Bet aš ne apie tai.

I istorija

Kalėdinė mugė, stabteliu prie draugės, prekiaujančios žaisliukais vaikams. Prieina moteris su sūnumi, o tas mažylis akimirksniu iki ašarų  įsimyli vieną žaislą. Mama visaip kaip atkalbinėja, sako, kad pinigai pas tėtį, o mama neįveikiama – plieninio charakterio. Mama dar paprašo pardavėjos rusiškai „Pasakykit, kad žaislas neparduodamas“. Draugė pasako, ką mama prašiusi, o paskui ateina tėtis, trumpai ir rūsčiai žvilgteli į vaiko meilės objektą ir nueina abu su ašarojančiu vaiku. Šeimai nuėjus draugė trūkteli pečiais „Keisti tėvai, aš būčiau tam vaikui padovanojus žaislą, gi taip nuoširdžiai norėjo“… Netrukus tėtis grįžta, nuperka neparduodamą žaislą, ir įtraukdamas pilvą paslepia jį striukės užantyje. Po kelių minučių  vaikas vėl atsitempia abu tėvus to žaislo, nes yra tėtis su pinigais, bet žaislo jau nėra. Ašarų upės: „Jūs sakėt, kad neparduoda jo, o pardavė, jo nėra“… Jam atrodo, kad suaugusieji yra beširdžiai. Po Kalėdų atrodys kitaip. Na, suaugusieji gali  ir likt beširdžiais, o Kalėdų senelis bus  stebukladarys.

II istorija

Iki lėktuvo dar valanda,  kavinė,  merginos rankinėj M&M’S maišiukas iš spaudos kiosko. Knyga įdomi,  galima ramiai kavą gert, akys išraudusios nuo nemiegotos nakties, žvilgsnis iš padilbų, toks „atstokit visi, a?“ . Mažai tuščių staliukų, iškart priešais prisėda kažkoks vyriškis, negi gaila, juo labiau, kad knygoje kažkokios likimus keičiančios dramos vyksta ir nė nesinori nė akių pakelt, juo labiau flirtuot. Gurkt kavos, penki puslapiai knygos, paskui grybšt iš maišiuko, krimst,  gurkt. Skanu! Vyriškis tyliai sučežina maišelį ir iškart mintis: „Hmz, ot koks, pasivaišino nepaprašęs, bet  gi negaila“.  Taip maišelis ir tuštėja čežėdamas – ranka iš vienos pusės kyšt, iš kitos pusės grybšt. „Na, įdomu, paliks paskutinį, ar pats suvalgys? Jau ir taip prisivaišino iki soties. Et žmonės, saiko neturi“. Atsisveikina vyriškis, pakyla, maišelyje vienas, raudonas saldainiukas paliktas. Šaunuolis! Paskelbia vartus. Reikia eiti, pakeliui išmest tuščią maišelį, susikišt į rankinę knygą ir susigraibyt piniginėj asmens tapatybės kortelę. Kyšt ranką vidun, o ten … čiuža apypilnis M&M’S maišelis… Kas ką vaišino?

III istorija

Jos kaimynai ten, už vandenyno, – graži žydų šeima. Vis nusistebiu klausydamasi mokyklos draugės pasakojimo, kaip žydai sugeba taip žavėtis savo vaikais, taip neabejoti jų genialumu, taip racionaliai numatyti  pinigų srautų judėjimus, būti mylinčiais bei labai racionaliais tėvais. Vyresnysis kaimynų vaikinas baigė mokyklą, įstojo mokytis ir pasiliko gyventi tėvų namuose. Tėvas ramiai paaiškino, kad dabar jaunuolis turi susirasti darbą ir mokėti už kambarį namuose ir maistą. Toks  buvo žiaurus tėviškos meilės pasiūlymas. Teko sutikti, o kiek nuoskaudos buvo. Mokėsi anas, dirbo kavinėj, bet sukandęs dantis mokėjo už kambarį. Baigė universitetą, įsidarbino neprastoj advokatų kontoroj, dar pagyveno šiek tiek su saviškiais, kol merginą susirado. Pradėjo dairytis paskolos saviems namams, o tada atėjo galvą nulenkęs tėvo prašyt pinigų pradiniam įnašui. Tėvas ramiai sako jam: „Va, čia pinigai, kuriuos mums mokėjai už nuomą, turėtų užtekti.“

IV istorija

O ketvirtoji istorija? Tokią istoriją, kur sprogsta burbulai, žinot kiekvienas. Tereikia prisiminti. Neretai yra ne taip, kaip atrodo mums. Arba kitiems.

Gražių Kalėdų stebuklų!