Labai seniai jau taip bebuvo. Kaip žmogus su švaria sąžine naktim ramiai miegodavau. Tik ne šiąnakt. Priešpaskutinė metų naktis buvo tokia, kokios seniai neturėjau –- ankstybėse prabudau nuo minčių, kurios virė smegenyse, konservavosi ir dėliojosi į lentynas. Tokių žadinančių minčių atsiranda, kai smegenys suabejoja tuo, ką galvojai ir ką padarei. Matyt taip ir buvo. Gal jau paskutinė metų klaida? Pasirodo – ne! Marinuodama alyvuoges vietoj balzaminio acto supyliau teriyaki padažą. Sakiau, tie metai – gaidys!
Metai prabėgo labai greitai. Kai žiūriu atsisukusi į juos, suprantu, kodėl. Tušti, murzinai pilki, kad ir kaip mojavau teptuku. Ir noriu, kad jie pagaliau baigtųsi. Tarsi kiti automatiškai bus geresni? Nė velnio. Metai bus tokie, kokia tuose metuose būsiu pati. Gal spalvingesnė?
Gyventi reikia taip, kad būtų ką papasakoti? Oi, daug visko buvo, tik kažkodėl nesinori pasakoti. Buvo labai daug miego. Buvo daug byrėjimo gabalais: dužo, krito, lūžo, skendo, skilo, trupėjo, sprogo, gedo, plyšo, mirė. Jei tik kokia bėda, tai kita iškart šalia pritūpdavo dėl kompanijos. Buvo daug taisymo, nusivylimo, remonto, gydymo, kraustymosi, siūlių ligoninėje, atnaujinimo, vaistų, klijavimo, pleistrų, antrų bandymų, duženų šlavimo. Buvo nepataisomų dalykų, buvo netaisomų. Buvo tarsi specialiai gadinamų. Buvo nesugrąžinamų netekčių. Šiemet visur trūko kokybės, kad ir kiek brangiai už ją mokėjau. Buvo smulkių sėkmių. Nedaug, bet smagių kelionių. Ir dar išleista knyga. Ne, ne ji buvo didžiausias metų džiaugsmas, kad ir kaip atrodo keista.
Kai bandau sudėliot metų pliusus ir minusus, vartau užrašų knygutę, kad prisiminčiau dar ir smulkmenas, matau vieną įdomų dalyką – už žioplumo klaidas šiemet neturėjau mokėti: nei laiku, nei savais pinigais, bet apgalvoti sprendimai, susitarimai ir pažadai kainavo gerokai per daug. Jei melodija ir suskambėdavo puikiai, tai koks nors vienas akordas išmušdavo iš ritmo. Paskutinis toks akordas nuskambėjo prieš Kalėdas – blogesnės „dovanos“ nesu gavusi. Po Naujųjų teks galvoti, kaip išsikapstyti, o kol kas reikia sulaukti naujos pradžios.
Ar norėčiau šituos metus pakartoti? Ne.
Ar visais tais gerais dalykais, kurie atsitiko (net ir knyga) norėčiau sumokėti, kad tik nebūtų atsitikę blogų? Taip.
Jei būna metų, kuriuos norisi išbraukt, tai šie būtent tokie.
Kad ir kokie metai buvo, bandau ieškoti gerų dalykų ir to, už ką dėkinga:
už ramų miegą ir atsibudimus,
už žmones: senas ir naujas pažintis, už apsikabinimus po daugelio metų ir už išėjusius, nes laimė, kad jie buvo;
už liepos liūtis, kurios plovė ašaras;
už tai, kad išdrįsau pasirinkti tai, kas tą akimirką atrodė geriau man pačiai;
už palaikymą, nes palaikyti ir prilaikyti šiemet reikėjo kaip niekad dažnai,
už tai, kad nebuvo dar blogiau;
už sprendimus, kuriuos padarė už mane kiti, ir už sprendimus, kuriuos padariau pati, nors nei dėl vienų, nei dėl kitų nebuvau laiminga;
už pagalbą, kurią siūlė ir kurią išmokau priimti su dėkingumu;
už tai, kad sužinojau, be ko galiu gyventi, nors atrodė, kad nesugebėsiu.
Buvo dalykų, kuriuos dariau, nors žinojau, kad geriau to nedaryti. Kai nepasitikėjau savo nuojauta, viskas ėjo velniop. Nepatylėjau, nors reikėjo. Pažadėjau išsaugoti svetimą paslaptį ir dėl to sumokėjau brangiai. Kai norėjau suprasti, pridariau daug nesąmonių. Viskas praeina: ir skausmas, ir meilė, ir metai. Būna liūdna, jei nieko nebelieka.
Nominacijų sąrašas trumpas:
Metų pasikartojimas: Ačiū. Tiek daug kartų iš visai nepažįstamų žmonių.
Metų netikėtumas: gauti gausūs arbatpinigiai.
Metų apibūdinimas: jei atrodo, kad viskas gerai, tai aš kažko dar nežinau
Metų komplimentas: ačiū dievui, tu vėl esi tu!
Metų dovana: dovanos už knygą
Metų frazė: o į Antibus aš dar sugrįšiu
Metų pasikeitimas: be cigarečių ir žiebtuvėlio
Metų fiasko: taip ir neišdrįsau pasakyt tiesos
Metų akibrokštas: tai, kas buvo nepasiekiama, pasirodo, visai paprasta
Metų kasdienybė: namai
Metų koncertas: LP
Metų appsas: Moment
Metų minimum: 30 min per parą praleistų telefone
Metų maistas: austrės. Tuzinais.
Metų skaičius: 37333 žodžiai knygoje
Metų drabužis: vilnonės kojinės
Metų pirkinys: du. Iš tokių, kurių negali sau leisti, bet leidi
Metų projektas: Dovana beveik suaugusiai dukrai
Metų įkvėpimas: susitikimai
Metų intymumas: paskutinės akimirkos su Tėčiu
Atsirėmusi nugara į šiltus krosnies koklius, apsunkusia širdim paleidžiu praėjusius metus su visais jų gerais ir blogais dalykais, ir nebekuriu jokių planų. Tik noriu norėti. Virpulio ir netikėtumų, nenuspėjamų nežinomų dalykų, net ir iliuzijų. Gerų emocijų. Be jokių pažadų sau. Na, nebent koks vienas.
Ir jūs gal nusiraminkit su kitų metų rezoliucijomis. Visi tie planai viešai motyvuoti save dalykams, kurių nenorite, bet kuriuos reikia daryti, yra visiška nesąmonė. Vis tiek mes nieko nedarysim kitaip, nei darome. Vis tiek nepradėsime daryti to, ko nenorime. Nei šypsosimės daugiau, nei pamiršim geriau, nei prisiminsim labiau. Nei pasimokysim iš savo klaidų, nei iš svetimų. Gal geriau darykime daugiau to, kas patinka, nuo ko iš tiesų kaifuojam: skaitykim knygas, lankykim draugus, keliaukim, mylėkim, dovanokim dovanas, šokim, pieškim, dainuokim. Darykim daugiau to, be ko gyvenimas atrodo beskonis ir bespalvis.
Atsiprašykim už tai, ką padarėm ar nesugebėjom. Tik nustokim atsiprašinėt ir jaustis kalti už netvarkingus namus, už netobulą grožį, už neatitiktus lūkesčius, už meilę ar abejingumą, už tai, kad per ploni ar per stori kam nors, kad per jauni ar per seni kažkam, kad per tiesmukiški ar per atsargūs, per geri ar per blogi.
Neatsiprašinėkim už tai, kad esam tokie, kokie esam. Žmonės. Priimkim save, kokie esam. Priimkim kitus, kokie yra. Apkabinkim su visais netolulumais. Toleruokim. Negalim, nemokam, nesugebam? Tada paleiskim. O svarbiausia – jokiais gražiais tikslais besidangstydami nekniskim proto nei sau, nei kitiems. To nuoširdžiai linkiu visiems, to noriu išmokti ir tai vienintelė mano kitų metų rezoliucija.
P.S. Aš visada taip – prisidirbu nesąmonių, paskui puolu rašyt, kad kiti tokių klaidų nedarytų ir atrodau labai protinga. Ir neatsiprašinėsiu, už tai, kokia esu. Už nesąmones jau atsiprašiau.
PROTO AISTROS 
Apkabinu :*
PatinkaPatinka