Apie skrandį ir smegenis

Prabundu šiąnakt gilioj nakty ir jaučiu, kaip negera. Akys stulpu, miegot negaliu, mintys sukasi, galvoju, ką parašyt apie tai. Pykina. Po ilgos petraukos paragavau to, ko net nesąmoningai nesirinkdavau. Buvo lyg ir gerai, bet ne man. Vaikštau visą dieną tokia supykinta ir ne todėl, kad būčiau padauginusi.  Tinkamų ir reikalingų sau dalykų net negalėtum perdozuoti. Jie kažkaip tobulai normuojasi. Jauti tik jų trūkumą.

Kai apsinuodiji maistu, ilgai dar negali žiūrėt į tą pusę. Gal ir visą gyvenimą: mano draugė dešimčiai metų nustojo valgyt baklažanus.  To vakaro baklažanų troškinys susiporavęs su šeimą išguldžiusiu skrandžio ir jo apylinkių virusu, paliko neišdildomą įspūdį. Dabar jau valgo, o anksčiau vien nuo minties pykino – taip  kūnas saugodavosi  būsimų nemalonių pojūčių. Yra stipri kūno atmintis, kad ir kaip protas viską gali logiškai paaiškinti: „Kuo dėti baklažanai, juk čia tik virusas.“

Anais metais porą mėnesių mane buvo užklupęs keistas pykinimas. Kasdien. Ir ryte, ir vakare. Ir po kavos, ir be kavos. Draugėms ir daktarei buvau prasitarus, kad turiu neaiškių skrandžio bėdų. „Valgyk košes, darykis nėštumo testą, nerūkyk,  negerk kavos“. Viską dariau. Jokio efekto. Bet pamažu praėjo. Net nesupratau, kas buvo atsitikę. Bet kai tai pasikartojo, supratau.

Juokas juokais, bet apsinuodyti gali ne tik maistu, bet ir žmonėmis, ir mintimis, ir emocijomis. Kai kartą supykino (jokia čia metafora, rimtai) nuo savų minčių, pradėjau įdėmiau klausytis kūno reakcijų ir galvot, ką galvoju.  Nepastebėdavau to anksčiau ar nenorėdavau pastebėti?

Ar mes tokie kurti, kai mūsų kūnas rėkte rėkia, kas mums netinka? Ne tik maistas, bet ir aplinka, žmonės? Kai  žiovuliu kūnas kviečia miego, o mums protas su laikrodžiu kartu sako, kad per anksti. Kai šiurpuliukai perbėga per visą kūną vos pagalvojus apie ką nors, o protas bando logiškai paaiškint, kad gal tiesiog skersvėjis pūstelėjo? Ar nebūna, kad pykinti ima nuo to, kas anksčiau buvo labai skanu, o įpročio jėga su proto išvedžiojimais ranką vis dar tiesia ten, kur nereikia? Nelogiškas paaiškinimas „Sorry, negaliu, pykina“ tampa tikras, kai išmoksti klausyt savęs. O tas proto balsas su išvedžiojimais galėtų kartais patylėti.

„Skrandis protingesnis už smegenis, nes skrandis moka pykinti, o smegenys praryja visą šlamštą“. Č. Aitmatovas.

Reklama

1 mintis apie “Apie skrandį ir smegenis

  1. Inkarai… Vaikystėje apsinuodijus grybais apvėmiau lubas. Bet baisiausias viso to inkaras buvo tas, kad greitosios darbuotojai neleido tėvams lydėti manęs į ligoninę. Ir esmė ne grybo nuoduose, esmė, kad grybai man jau 40 metų asocijuojasi su artimo žmogaus atskyrimu, beveik mirtimi tuomet. Todėl nė už ką į burną.

    Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.