Apie ką mes tylim?

Važiuodami švęsti Naujųjų kalbėjom apie  naujas pradžias ir senas pabaigas, kaip ir visi tomis dienomis. Tada garsiai pasakiau: „Prieš kažką sakydama ar darydama noriu nepamiršt visada paklaust savęs „O kas man iš to? Kas kitam iš to?“ Jei pamiršiu, primink man tai“.

Kas iš to, kad pasakysiu tai, ką noriu pasakyti, jei tas kitas nenori tos mano tiesos ar požiūrio girdėti? Ir jam to nė nereikia? Kas jam iš to, kad sužinos, ką aš galvoju?  Tas klausimas sau šiemet puikiai veikia – nebesikišu, kai neprašo.Buvo kokie du epic fail, bet ne daugiau. Gerokai daugiau buvo tinkamų patylėjimų ir dar tinkamesnių veiksmų, o dar mėnuo nesibaigė. Valio! Valio?

Tik ne viskas taip paprasta.  

Mes visi apie kažką tylim

Mes norim pasakyt draugei, kad jai reikėtų susirūpint savo išvaizda, susitvarkyt dantis,  nustot deperatiškai savo elgesiu reikalaut dėmesio, susirūpint savo namais, sveikata,  išsiaiškint ar nutraukt santykius su savom priklausomybėm, kad ir kokios jos būtų, susitaikyt su tėvais, nustot miegot su kas antru sutiktu ar nebenešiot miniakų. Yra tiek daug dalykų, kuriuos norėtųsi pasakyt – kiekvienai kažką kita. Kas man iš to, kad pasakysiu? Nieko.  Ar mano tai reikalas? Ar galiu lįsti į svetimą gyvenimą? Supras, kad kritikuoju ar suvoks, kad ji rūpi? O kas jai iš to, kad pasakysiu? Gal ji tai seniausiai  žino ir su tuo kovoja? Kerta žalėsius ir nuolat alkana. Pavargo kovot su savo priklausomybėmis? Gal kelios taurės prieš miegą jai leidžia užsnūst nugirdžius vidinius demonus? Gal tos mėlynės, kurias meistriškai užtepa makiažu, slepiamos tik nuo svetimų? Gal ji nekenčia savo namų ir juose esančių buvusios laimės prisiminimų, todėl netvarka keršija jiems? Gal tas  kiekvienas vyras, su kuriuo prabunda, yra jos desperatiška viltis galų gale turėti šeimą?

Visi mes apie kažką nekalbam

– Kodėl jūs man tada nesakėt, kad reikia susirūpint? – klausiau draugių tada, kai numečiau tiek kg, kiek sveria dabartinės anoreksikės, nesvarbu, kad likę buvo dar dukart tiek, bet jaučiausi tikra gazele. 

„Negalvojom, kad tai tau svarbu“, „Tu suaugęs žmogus, pati darai, kaip nori“, „Tik tu geriausiai žinai, kas tau geriau“. Logiška, teisinga. Kiek čia abejingumo ir kiek pagarbos kitokiems pasirinkimams? Kur draugiškas petys? Kur tas palaikymas ir parama, kurios tylomis tikiesi iš draugų? Kur pagalbos ranka, kurios dar nežinai, kad reikia? 

Kaip žinoti, kada ranką reikia ištiesti, nors tavęs neprašo pagalbos ir patarimo? Nieko nebūna kaip perkūno iš giedro dangaus – nei alkoholizmas, nei depresija,  nei papildomi kilogramai, nei kitokios priklausomybės  neatsiranda iškart. Jie atsiranda tylių stebėtojų apsuptyje.

Visi mes stengiamės atrodyt laimingi

Susitikęs su draugais negali skųstis, kad turi problemų, nes gi visi jų turi. Niekam neįdomu klausytis nesėkmių istorijų. Draugai turi būti geresni už tave, sėkmingesni, garsesni, ypatingesni. Tada ir tu toks – geresnis, gražesnis, fainesnis. Niekas nenori  būti lūzeriu šitoj gyvenimo šventėj prisipažindamas, kad nesugeba, negali, nepajėgia, nerimauja, nesusitvarko, pavargo ir niekas jo nedžiugina.   Kaip mašina sulamdytu sparnu. Važiuoja gi. Negi dėl to kelsi problemų draugams?

Nežinau  jokio recepto, tik tiek, kad reikia klausyt ir matyt. Net išoriškai laimingi žmonės  prasitaria  apie tai, kas jiems skauda. Netyli apie tai, kas jiems svarbu. Apie tai, kas graužia iš vidaus. Jei išgirsti ar pamatai,  gali paklausti, jei tik išdrįsi.  Dažniau neišdrįstam. Va apie tai mes ir tylim.

Nes nežinom, kaip surasti saugų viduriuką tarp to, ką geriau tyliai  toleruoti ir to, ką privalom pasakyti? Kada galim surizikuot draugyste ir kaip turim kalbėti, kad jos neprarastumėm?

Kaip? Tai Jūs man pasakykit!

Vietoj P.S. 

Skambina draugė.  Netinkamas metas kelti telefoną, bet jos skambučio melodija mane visada nuteikia šokti.

– Labas, ką veiki?
– Verkiu.
– Ką???
– Ne, neverkiu. Raudu. Verki tyliai į pagalvę, o aš raudu taip kažkaip stipriai, kad nežinau kur dėt rankas, kaip mankšta kažkokia.
– Kaip tau gerai, tu nors gali paverkt. O aš negaliu verkt. Nemoku. Man neišeina.
– Aha, tu toks alavinis kareivėlis, net neįsivaizuoju, kaip tu atrodytum verkdama. Jei norėsi kada paverkt, atvažiuok pas mane, pamokysiu, pagraudinsiu, paverksim kartu. Ir niekam nesakysiu! O tu man kartais paspardyk užpakalį, ok?

Nežinau, ar kada atvažiuos, ar kada norės nepatylėt apie tai, kas ją iš tikrųjų graužia, bet kad gausiu spyrį tada, kai reikia, tai faktas.

Reklama

1 mintis apie “Apie ką mes tylim?

  1. Atgalinis pranešimas: APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.