APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

Be magijos neapsieita.

Vakar ryte be jokio plano parašiau blogo įrašą (Apie ką mes tylim? ) užtaisiau, kad pasirodytų vakare ir visą popietę laksčiau semtis įkvėpimo ir reikalų tvarkyti. Vakarop spontaniškai pasisiūliau užsukt pas draugę – matėmės prieš kelias dienas, bet papildomas arbatos puodelis dar niekad draugystei nepakenkė. Užsukau.

Ar nuotaika tokia buvo, ar mėnulis tinkamas, ar kas – išklausiau išpažintį. Draugaujam su ja visą sąmoningą gyvenimą, o pirmą kartą išgirdau, kaip ji jaučiasi. Nes tylėjo kaip Marytė Melnikaitė. Nes gi atrodo, kad jaučiasi taip, kaip atrodo. Kaip RODO. Nė velnio.

Ir kad nerimas ją dusina tiek, kad širdis stoja, ir kad viską laiko savy.
Ir kad jai atrodo, kad visi iš jos tikisi to, ko ji negali duoti.
Ir kad ji negali pagelbėt vaikams ir dėl to blogai jaučiasi, o nė nepaklausia, ar vaikai (jau suaugę) tikisi tos finansinės paramos.
Ir kad pas tėvus nenori važiuot, nes jie ant žaizdų mina ir moko gyventi. Ir kad saulelė vakarop ir atrodo, kad gyvenimas nenusisekė.
Ir kad reikalauja iš savęs per daug ir kad kiti dar daugiau. Ir kad norėtųsi tiesiog daugumai pasakyt „atsiknisk“, o ji laviruoja ir būna gera mergaite.
Ir neužmiega iki paryčių. Nes nenori kitų apkraut savom problemom. Nenori būti našta. O visada atrodo arogantiška, kieta kalė.

Tada aš kalbu.

Apie tai, ką pastebėdavau ir kaip laukiau, kada ji norės pasikalbėti. Apie save, apie savo nerimus, apie liūdesius, baimes. Sakau nemalonius dalykus jai. Tuos, kuriuos ji slepia nuo savęs. Tokią pažeidžiamą, tikrą aš ją per draugystės dešimtmečius mačiau du kartus. Dabar trečias.Deja vu toks, kad klausiu: „Skaitei paskutinį blogo įrašą?Šiandienos?“ Ne, sako. Siunčiu blogo nuorodą, nes ji mat ne feisbukinė. „Palauk, noriu perskaityt, kol esi“. Perskaito. Ir aš žinau, kad čia buvo kažkokia energijų sankirta. Aš rašiau ir apie ją galvodama ir tai pramušė prie arbatos jau tos pačios dienos vakare. Stoviu šaldama ir laukiu paskutinio autobuso, o ji skambina ir sako: „Negalvojau, kad gali būt taip ramu pasikalbėjus“.

Kai papasakoju šitą istoriją, dukra sako: „Kaip iš vis žmonės gali sakyt, kad jie našta? Našta – tas žodis, kuris turi būti išbrauktas, kai kalbi apie draugystę. Našta yra tai, ko tu nenori nešti. Jei tas žmogus yra tavo draugas, nėra našta nei atsiliepti į skambutį vidury nakties ir kalbėtis, nei padėti, nei važiuot su juo pabūt, nei žinoti, kas dedasi jo širdy.“

Žodžiu, imkit savo drauges už rankos, eikit gert arbatos.
Kalbėkit apie tai, ką jos tyli ir klauskit apie jų rūpesčius. pasakokit apie tai, kas jus spaudžia.
Ir nebijokit.
Tai ne našta.
Tai – draugystė.

2 mintys apie “APIE NAŠTĄ IR DRAUGYSTĘ

  1. Atgalinis pranešimas: VIETINĖ DRAUGYSTĖS DIENA
  2. Atgalinis pranešimas: Apie ką mes tylim?

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s