APIE JAUNĄJĮ DRAUGĄ IR BATRAIŠČIUS

Užvakar buvo nuostabi diena. Miestas buvo ir tuščias, ir pilnas vienu metu: vieni maknojo po žiemos purvynus sodybų miško keliukais,  kiti gaudė pirmą saulę prie ežerų, kurie dar lediniai, bet ne po ledu, o tie, kam miesto šaligatviai yra geriausia žolė, pasiliko mieste. Arba pasiliko todėl, kad negalėjo tądien būti ten, kur norėjo ir buvo ten, kur buvo. Aš buvau mieste.Po vakarienės vaikščiojom senamiesčiu. Ne tiek daug mėgstamų kavinių džiugino staliukais lauke. „Einam, ten lauke gausim kavos“, – sakiau draugei galvodama „Jei ką,  išneš laukan kėdes tik mums“. Pasisekė. Restorano tarpdury nušvito toookia šypsena! Mano draugė ilgai klapsėjo ausimis: „Kas čia toks, kodėl aš nieko nežinau? Jūs seniai pažįstami?“

Tas skydis prieš trejus metus į mano mylimą Barseloną buvo neplanuotas. Bilietai nukrito iš dangaus, reikėjo greitai apsipręsti. Ir skristi. Porai dienų. Vienai. Keliauti-atostogauti mėgstu ne viena, tačiau vienišos laisvalaikio kelionės turi savų privalumų: jose lengviau susipažįsti, esi daug atviresnė tam, ką matai, neturi šalia to, su kuo gali dalintis, todėl siurbi viską savo vidun – ir naujus žmones, ir įspūdžius. Kai esi viena, kalbiesi su nepažįstamaisiais. Ir jie su tavim kalbasi. Istorijų apie pažintis kelionėse, kurios baigėsi bendrais pusryčiais, čia nebus. Čia bus fėjos istorija, kuri nesibaigė net ano sekmadienio vakaro kava.

Po poros dienų skridau namo. Lėktuve sėdėjau šalia vyriškio su sūnumi.  Vaikų lėktuvuose nemėgstu, bet keista, vaikai lėktuvuose mane mėgsta. Kaip ir tas penkiametis, kuris kadaise sėdėjo šalia „British airways“ lėktuve į Londoną ir skrido vienas (aha, su etikete – juo rūpinosi stiuardai ir ground service) pas mamą. Klausiausi jo vaikiškų istorijų ir  nevaikiškų baimių, užsakinėjau maistą, nes angliškai jis nė bum bum, o paskui buvo iššūkis kartą eiti į tualetą, kai jį prispaudė reikalai po kokakolos.

Šį kartą buities lėktuve nebuvo. Mano naujajam draugui tada buvo šešeri. Jie grįžo aplankę Ispanijoje kontrakto pririštą mamą. Pokalbiai su tėčiu apie vynus ir katalonišką maistą buvo beįsibėgėjantys, bet jaunuolio reikalavimu tėtis mikliai buvo persodintas prie lango, kad mes abu galėtume šnekučiuotis. Spėliojom vienas kito vardus. Abiejų vardai prasidėjo dviem tom pačiom raidėm. Stebuklas! Pasakojo daug.  Ir apie lūpdažį, kurį mama gavo dovanų nuo tėčio ir juo nė nesidažė (čia buvo jo pavyzdys apie dovanas, kurių nereikia dovanoti), ir apie policininko antrankius, kuriuos jis gavo gimtadieniui ir greit sulaužė (čia buvo apie tas, kurių norisi!).  Mano jaunasis draugas tada nemokėjo užsirišti batų. Jam patiko lipukai, tėtis sakė, kad nei susitarimai, nei pykčiai nepadeda. Kalbėjom ir apie tai – nepamenu, ką sakiau, gal, kad tikri vyrai moka užrišti batus, nors ir nemėgsta jų raišiotis.  Klausinėjo jis irgi iš širdies. Turėjau daug papasakoti ir nuotraukų rodyti. Kelionė neprailgo. Atsisveikinom kokius tris kartus – lėktuve, išlipę prie lėktuvo ir dar kartą prie bagažo juostos. Vaikinas apdairiai pasirūpino mano telefono numeriu liepdamas tėčiui išsaugot jį telefone.

Po kelių dienų gavau žinutę „J. prašė parašyt, kad jau išmoko užsirišt batus. Patikėk, treniravosi kaip reikiant. Ačiū“.

Aną vasarą  su draugais sėdint gretimoje lauko kavinėje pribėgo prie manęs berniukas ir nuoširdžiai kaip senai pažįstamai sako: „ Labas. Ar tu čia dar pabūsi? Palauk, aš mamą atsivesiu.“  Linktelėjau galvą, o pati karštligiškai bandžiau prisiminti, kas čia ir kaip čia. Taip mane J. supažindino su savo mama, kuri nesidažė raudonu lūpdažiu, kurį dovanojo tėtis.

– Perduok linkėjimus mano draugui, jei mane dar prisimena, – sakau dabar atsisveikindama su jaunojo draugo tėčiu po trumpo pokalbio, į kurį norėjosi sutalpinti visas išdidžias nesimatymo metų naujienas.

– Patikėk, prisimena, tu jam padarei įspūdį!

Atsitiktinis susitikimas, trys valandos pokalbio, trys dienos treniruočių ir tu jau Raištelių fėja šito vaiko prisiminimuose.  Kiek dar buvo atsitiktinių susitikimų, nesvarbių man ir daug svarbesnių kitiems? Kartais taip būna, kad kitas žmogus tampa tau svarbus tik todėl, kad tinkamu laiku pasakė kelis žodžius. Ir kiekvienas mūsų tinkamai susiklosčius aplinkybėms galim per kelias pokalbio minutes tapti kitam motyvacija, atradimu, pamoka, viltim, pavyzdžiu, kryptim, ženklu, atskaitos tašku, istorija, nors niekada to nesužinosim.

Smagiau žinoti. Nors tai epizodinis vaidmuo kažkieno gyvenime, nerealu būti fėja  ir kartais pasinaudoti privilegijomis!

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.