Su gimtadieniu, Tėti!

Norėčiau rytoj su tavim išgert taurę į Tavo sveikatą. Apsikabint, pasėdėt šalia. Papasakot, kad man viskas gerai. Beveik. Nepapasakosiu. Jau nebe. Užtat paskaityčiau Tau kai ką. Aišku, susigraudintum. Tada, paauglystėje, kai pirmą kartą mačiau Tave nejaukiai susimuistant pajutus, kaip sunkiai per vyrišką skruostą bėga ašara, buvo neįprasta. Pamačiau Tave kitokį. Stiprų. Dar stipresnį. Nes nebijojai parodyti, kad jauti. Kad skauda ne kūną, o širdį. Gal nuo tada, sakau, man verkiantys vyrai yra daug stipresni už tuos, kurie neverkia. Nes nebijo parodyt, kad jaučia ir jiems dzin, kad kažkas galbūt suabejos  jų kietumu. 

Paskui, kai sveikata dažniau imdavo šlubuoti, Tu graudindavaisi gerokai dažniau – nuo gerų dalykų, kurie atsitikdavo: proanūkio gimimas, anūkių sėkmės, gražus žodis, telefono skambutis, apsikabinimas, kiekvienas apsilankymas. Kalbėdamas apie ligą, kuri reguliariai teikdavo skausmo kūnui, tik juokaudavai. Arba tylėdavai. Gal kuo mažiau lieka laiko, tuo labiau ir graudina menki dalykai,  kurie ankstyvoj ar brandžioj jaunystėj atrodo garantuoti ir privalomi, a?

Kažkur skaičiau, kaip viena mergina parašiusi meilės kupiną laišką ar sms savo vaikinui, netyčia išsiuntė tėčiui… Va tada tai buvo ašarų ir reakcijų – tokio šilto ir gražaus  meilės prisipažinimo tėtis nesitikėjo… Tikiuosi, kad ji neprisipažino, kad tai buvo skirta kitam.

 

Kad Tėtis man svarbiausias Vyras, kuris eina šalia, buvo aišku visiems draugams. Net ir tiems, kas apie tai tik skaitė.

Prieš jo gimtadienį kartais užplūsdavo noras ir viešai juo pasigirti. Nuvažiuoti nė neįspėjus, nes Mano pasimatymas su tėčiu  visada būdavo geriausias pasimatymas.

Pernai  prieš jo gimtadienį raudojau kaip Maža mergaitė po žydinčia obelim. Pernai tuščią rudenį lūžo šakos nuo obuolių…

Mums niekad nereikėjo daug žodžių, mes abu vienas kitą mylėjom besąlygiškai. Smulkmenos ir dideli dalykai, prisilietimai ir apsikabinimai,  sėdėjimai tyliai šalia kalbėjo daugiau.  Vienintelio dalyko gailiuosi – jis niekada neperskaitė, ką rašiau apie jį. Net nežinau, kodėl tuo nesidalinau. Gal tada atrodė, kad viskas ir taip aišku. Ir jam, ir man. Juk tėtis. Kad žodžiai ir yra tik žodžiai, juose kartais dingsta pati esmė.

Bet kartais man pramušdavo, nes žinojau –  Jei galėčiau būti bet kuo, vis tiek norėčiau būti jo dukra… Net pernai per gimtadienį jaukioj gražioj šventėj to neperskaičiau. Nes … bijojau. Nenorėjau ašarų, graudinimosi, nes… juk ir taip viskas aišku. Paskui, kai drebančiu balsu iš lapo tai skaičiau per jo laidotuves ašarų buvo gerokai daugiau.

Ir sakau jums, jei užkabino tas paskutinis tekstas, norit – kopijuokit, keiskit, pildykit, graudinkitės, ašarokit, perrašinėkit, siųskit, skaitykit balsu,  bet pasakykit mylimiems žmonėms tai, kas guli širdy. Kaip mažiems vaikams lengva pasakyt, kad myli, ir kaip sunku jau suaugusiems… Kažkokie labai taupūs ir bailiai daromės ne tada, kai reikia.

Tada, kai  viskas ir taip aišku, žodžiai, jog kitas žmogus yra tau svarbus ir mylimas, yra geriausia, ką galime ištarti.  Vaikams, tėvams, mylimiesiems, draugams. Svarbu, kad spėtų išgirsti. Gal pirmą kartą. Gal dar vieną kartą. Gal net tūkstantąjį.  Blogi būna tokie gimtadieniai, kai turi daug pasakyti, o neturi kam…

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s