…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Jei dabar rinkčiausi, ką studijuoti, rinkčiausi neurofiziologiją.

O dievai, kiek čia daug visko įdomaus! Ryju knygas, jaučiuosi lyg studijuočiau iš naujo, tik nebijau egzaminų ir reik viską greit daryt, laiko nedaug.
Jau turbūt pabodau su savo teorijomis, eksperimentais ir istorijomis aplinkiniams, tai kad negadinčiau arti esančių santykių, bandysiu viešai pasidalint tuo, kas man pasirodė įdomu. Diskusijų labui.

Smegenys ir protas

Tikslumo dėlei reiktų pasakyti, kad dabar smegenimis vadinu tai, yra ir vyksta ten, kažkur giliai. Tai, ko mes nesuvokiam. Tai, kas surinkta iš evoliucijos patirties ir kasdienių net nepastebimų įpūdžių. Tai, ką žinom, bet nežinom iš kur, šeštas jausmas, intuicija. O protas – tai mūsų sąmonė. tai, ką mes racionaliai ir sąmoningai galvojam. Tik va, smegenys nemoka matematikos, o protas puikiai ją įvaldęs.
Jau kažkada rašiau, kad ne mes turim smegenis, o smegenys turi mus. Tada ta mintis labai išgąsdino – pasirodo, neturim jokios laisvos valios rinktis, kaip elgtis, nes tai, ką sąmonės prašviesėjimo akimirką „protingai“ nusprendžiam, jau būna nuspręsta iš anksto. Už mus.
Mus valdo tas organas, kuris užima 2% kūno svorio ir sunaudoja 20% visos kūnui skirtos energijos.
Savo galvoje nešiojamės tai, kas valdo mums nežinant ir man dabar juokinga sakyti „aš padariau“, kai iš tikrųjų reiktų sakyti „smegenys padarė“. Skamba neįtikėtinai, žinau, bet kai kurie eksperimentai, o paskui atmintyje ir man, ir jums išplaukiančios istorijos tik patvirtina kai kuriuos dalykus.
Kai pradedi domėtis giliau, supranti, kad gyvenimas jau nebebus toks, koks buvo.
Kas man iš to? Įdomu.

Gyvenimo juodraščiai

Kartais visi pasikankinam nuo vienatvės, vidinės tuštumos, kai nurimsta vaikų auginimo, karjeros siekimo, seksualinio pastenkinimo ar namo statybos projektų sukeltos audros vandens stiklinėje. Kartais apima bejėgiškumas ir kažko išsvajoto bei tobulo ilgesys. Mus kamuoja tikslų trūkumas ir nerealizuoti troškimai, mums kenkia savos nuostatos ir fantazijos. Neretai pagalvojam, kad gyvenam ne tokį gyvenimą, apie kokį svajojom, ne tokį, kokio esam verti. Norim geresnio, tik nežinom, kaip gyventi. Mes mokomės pas gyvenimo kokybės trenerius, mus motyvuoja specialistai ir šarlatanai, mes ieškom pagalbos iš šalies ir savo viduje. Tik nesam pasiruošę patirti tiesos ;)
Mes skaudinamės dėl kitų žmonių. Ir juos skaudinam. Mes ranką prie širdies pridėję nuoširdžiausiai galim pasakyt, kad tie, kiti, kalti dėl visų mūsų bėdų. Mums atrodo, kad mūsų nesupranta, nemyli, nevertina. Mes net tuo įsitikinę. Kiti, beje, lygiai taip pat galvoja apie mus.
Mes laukiam kažkokio gelbėtojo, kuris ateis ir viskas bus gerai, viskas susitvarkys, susidėlios ir mes gyvensim taip, kaip norim patys. Bus taip gerai, kaip būdavo tada, kai vaikystės lovoje laukdavom mamos, kuri ateis, paglostys, užklos, nuramins ir nuvaikys pabaisas, kurios įsimetė į mūsų sapnus.

Kam ta neurofiziologija?

Įdomu. Gal kvaialiausias atsakymas, koks gali būti. Nes kvaila domėtis ir skirti laiką tam, iš ko tau tarsi nebus jokios naudos.  Bet kai žinau, kas ir kodėl atsitinka, gyventi pasidaro lengviau. O kai gali nuspėti situacijas, paaiškint poelgius, žmonės ir jų elgesys nustoja tave stebinti. Tampi tolerantiška ir su šypsena reaguoji į tai, kas dar prieš porą metų būtų ištiškę emocijų fontanu arba kūno skausmais. Sutinku, gyventi tampa ne taip įdomu, bet netikėtumo momentas išlieka – niekada nežinai, ką tau iškrės tavo smegenys.

Draugės sūnus kažkada pasakojo, kad jam atrodo, jog kažkas ten, aukštai, stumdo mūsų gyvenimo šachmatus taip, kad ten, viršuje, būtų linksma. Mums vis kažkas  sukuria situacijas ir žmones tarsi bandydami mūsų nuostatas ir vertybes, priverčia mus elgtis taip, kaip mes niekada neplanavom, kaip niekada net negalėjom tikėtis, o paskui stebėdami kaip mes išsisukam iš situacijos arba susimaunam.

Dabar jam pasakyčiau, kad ten, viršuje, nėra to, kuris dėlioja mūsų gyvenimo pjesės etiudus. Esam mes. Ir mūsų smegenys. Kai nežinau, kodėl taip ar kitaip padariau, žinau, kad padariau taip, kaip galėjo ir norėjo mano tingios smegenys ( apie tai kažkada vėliau). Ir tai nei gerai, nei blogai. Nes dar visai neaišku, ar protas būtų nusprendęs teisingiau.

Eksperimentai

Tokia nata galima būtų baigti trumpą įvadą, bet papasakosiu porą nedidukų eksperimentų, kurie aiškiai papasakoja, kaip sprendimus lemia skirtingos aplinkybės.
Daniel Kahneman, psichologas, Nobelio premijos laureatas, su kolegomis į dvi grupes suskirstė studentus. Vienai grupei padovanojo po puodelį kavai su univeristeto logotipu, kitai nedavė nieko. Tada tų, kurie gavo puodelius, paklausė, už kiek jie būtų laimingi juos pardavę. O tų, kurie neturėjo, paklausė, už kiek jie būtų laimingi tokį puodelį nusipirkę.
Pardavimo kaina nuo pirkimo kainos skyrėsi dvigubai. Tai va, jei tau tai jau turi, tai tau dvigubai brangesnė, nei norėtum už tai sumokėti. Nors tai tas pats daiktas. Ir pats sau atrodai kaip tas puodelis nepakankamai įvertintas tų, kurie  į jį žiūri…
Oh,  dar vienas panašus eksperimentas, kurį darė Hilke Plassmann su kolegomis,  kai garsiems somelje vienos rūšies vyną supylė į butelius ir užrašė kainas nuo 10 iki 90 dolerių. Visi suklysta. Nes vynas iš brangaus butelio atrodo jiems geresnis nei tas, kuris pažymėtas 10$.

Tai, ką mes prisimenam, žinom, mokam arba galvojam prisiklauso nuo ne esamos realios situacijos, о nuo to, kokį žaidimą žaidžia su mumis smegenys.   Kiek daug aplinkybių mus išmuša iš pusiausvyros, kiek kartų mes klystam vertindami save, kitus žmones ir kitus daiktus. Kaip žinoma elegantiška ponia iš elito su „feikine“rankine niekada neatrodys įtartinai, o jauna mergina troleibuse su terba už tris tūkstančius  atrodys it su Gariūnų pirkiniu. Net profesionalai. Tokių eksperimentų tūkstančiai.

Kad ir ją mes galvotume, kad ir ką nuspręstume, jaučiamės  visada teisūs. Ir savo klaidas, paklydimus, kvailystes ir savo poziciją giname su nepaprastu atkaklumu. Ir tikim susikurta apgaule.  Su didžiausiu užsispyrimu savo tiesas gina tie, kurie nelaimingi. Ir noras būti teisiam yra svarbiausia nelaimingumo priežastis.

Mes tiesiog nemokam būti neteisūs. Ir laimingi. Bet tai geriausia, ko galime išmokti.
Ir jei kada prisipažinsim, kad negyvenam tokio gyvenimo, kokį svajojam gyventi, tai ir nebandykim įrodyt, kad sprendimai buvo teisingi :)

Tik pasakykit komentaruose, ar įdomu ir ar rašyt apie panašius dalykus.

9 komentarai “…GYVENAM NE SAVO GYVENIMUS

Pridėti Jūsų

  1. Man patiko, mielai daugiau :) tik apie puodelius, man tokiai neišsimiegojusiai, reikėtų tiksliau: parduot norėjo už daugiau negu pirktų, ar atvirkščiai?

    Patinka

  2. Tie, kurie turėjo puodelius juos norėjo parduot dvigubai brangiau lyginant su kaina, kurią siūlė tie, kurie neturėjo. Tai, ką turim atrodo vertingiau :)

    Patinka

  3. Labai įdomu skaityti. Atradau jūsų blogą po straipsnio portale, rašykit daug

    Patinka

  4. Neurofiziologija ir panašiomis temomis “užsikrėčiau“ prieš kokius 2 metus ir taip pat skaičiau viską, kas buvo su tuo susiję ir kas tik po ranka pasitaikydavo, kol nesuradau patikimo būdo, kaip atsirinkti, kas iš tikro vertinga. Aš kalbu apie David R. Howkins kalibravimo metodą. Man atrodo, kad jo mintys Jūsų dar nepasiekė. Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti jo knygą “Galia ir jėga“. Tai didelis laiptelis aukštyn. Nors daug dalykų žinojau anksčiau, bet labiau intuityviai, o ši knyga tiesiog padėjo suprasti, kad tai ką žinau yra arba tiesa, arba ne. Mielai apie tai padiskutuočiau prie kavos puodelio. Nuojauta sako, bus įdomus pokalbis.

    Patinka

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑