MES PASMERKTI NESUPRAST KITŲ?

Ir kiti mūsų? Gal nesuprasdami galim tiesiog suprast, kad jie ją turi. Kitokią tiesą. Toleruoti ar netoleruoti, pritarti ar ne, smerkti ar ne – sunkesnis pasirinkimas. Lengviausia toleruoti, kad tavo draugei visada pink is her favourite.

Kaip galima bijot skrist lėktuvu, kaip galima bijot aukščio, kaip galima nesuprasti to, kas parašyta paprastais gimtosios kalbos žodžiais, kaip galima jausti panikos priepuolius, kaip įmanoma neturėt muzikinės klausos, kaip galima taip ar kitaip pasielgti?, kaip galima taip pasakyti?  Gana stebėtis, reik mokytis toleruot. Neaštrinti situacijos. Kai ateina supratimas, kad mes skirtingi, pasidaro lengviau gyventi. Tik kartais liūdna, kad niekada nepamatysiu pasaulio artimo žmogaus akimis, nei sugebėsiu jam parodyti savo. Ir net nežinosiu, kaip iš tikrųjų jo akyse atrodau aš. Visai kitaip nei veidrodyje, garantuoju.

Pamenat tą istoriją,  tolimais 2015-aisiais nutikusią su suknelės spalvos atpažinimu. Prasidėjo nekaltai viena nuotrauka, o kiek vėjų sukėlė, kiek diskusijų, kiek testų ir patikrinimų. Jaučiu, kad suknelės pardavimai gerokai pakilo. Tada aplankė mane siaubas – o kas, jei mes viską vsiką matom taip skirtingai? Ir dėl savo pasirinkimų atrodom juokingi kitų akimis. Aklai įsikibę savo tiesos negirdim, ką sako kiti. Nes negalim pagalvot, kad gali būt kita tiesa.

Pamenat? Paguglinkit įrašydami „the dress“

Nepamenu, ką aš tada mačiau, bet kad nuomonių buvo įvairių apie #TheDress, tai faktas. Ir žvaigždės replikavo, kad  mato skirtingai. Pasirodė, jog vienoj šeimoj galima neturėt bendros nuomonės, nes čia ne nuomonė :)  Čia tai, ką smegenys mums sugeneruoja – kas žino, kaip yra iš tikrųjų. Ot, šelmės, ane?

Turite gerą klausą?

Dabar vėl istorija. Tik su garsu. Ką jūs girdit? Yanny ar Laurel?

Aš girdžiu Laurel ir nieko nepadarysi. Tai jei man kažkas sakys, kad sakė kitaip, aš būsu girdėjusi tai, ką girdėjau. Jūs dar stebitės, kad žmonės nesusikalba? Žinoma, nes jie ir girdi, ir mato VISAI kitokius dalykus. Ir mato, ir girdi jie ne akimis ir ausimis, o smegenimis, apie kurių savarankišką gyvenimą jau ne kartą rašiau. Smegenys mus kvailina kaip gali.

Mokslininkai šitą garso fenomeną paaiškino naudodami spektrografinę analizę. Balsas čia sintetinis, sintezuotas, skiriasi nuo realios kalbos, žodžiuose yra „n,” „l” ir „r” garsų, kurie tarsi balso/kalbos chameleonai, kurių tarimas skiriasi nuo to, koks garsas  eina prieš ir po. Dar čia prisideda interpoliacija – na toks dalykas, kai gali perskaityti žodį (nes prikuri), kada kai kurios raidės ištrintos.

Smegenys deda viską  lentynas, kategorizuoja. Ne tik garsus. Tiesa, jei iki užkimimo ginčysiesi su vyru, ar sofa juoda ar tamsiai žalia, nieko nebus. Gali sakyt, kad žaliai juoda ir bus kompromisas, o su garsu kompromiso negali būti. Yanny arba Laurel. Laurel.  Taškas.

Perrišimo kabinetas

Dėl skonio nesiginčijama ir apie jį nekalbėsim, nes kai kas negalės suprasti, kaip kraujinės dešros yra skanu, kaip galima mėgti alyvuoges, gert juodą kavą be cukraus, ryt gyvas austres ir dar kaifuot nuo to. Kaip galima sakyt, kad naminukė skani, jei ji smirda?

Ok, su akimis ir ausimis aišku, o kaip su uosle? Na, parėjau iš turgaus su dviem ryšeliais kalendros. Žinau, kam ji smirda, bet man kvepia, jos galiu dėt visur. Daug. Jokioms blakėm ji man netrenkia, nes blakių aš neuosčiau, gal dėl to?

Pastarojo meto fenomenas Baccarat Rouge 540 by Maison Francis Kurkdjian  kvepalai.  Kažkoks masinis pamišimas dėl jų jau daugiau kaip metus. Na, turiu. Nenurovė man jie stogo,  kvėpinuosi ir užuodžiu ant kitų kaip fenomeną – kvapo nepamirši. Tiems kvepalams  nėra abejingų – arba mėgsta, arba ne. Kas ten atskiria šafrano, jazmino, kedro ir ambros natas? Vieniems jie kvepia cukraus vata, kitiems – naudotais bintais :) ir nieko nepadarysi, smegenys kuria asociacijas ir dėlioja į lentynas pagal savo patirtis, iškeldamas tai, kas svarbu joms, kas patinka arba ko nemėgsta.

Pasmerkti ar palaiminti?

Tie kiti nekalti, kad galvoja taip, kaip galvoja, kad  tie patys dalykai jiems atrodo kitaip, kad jie girdi kažką kito (ne ateivių balsus, bet…), kad tie patys žodžiai reiškia skirtingus dalykus.  Jie turi kitokį savo pasaulio žemėlapį, po kurį kitais maršrutais juos gainioja jų smegenys. Kiekvienam cirkui savas klounas :)

Smagu, kai sutinki tuos, kurių pasaulio žemėlapiai ir vaizdai panašūs į tavo – atrodo, kad  vaikštai tomis pačiomis gatvėmis ir matai tuos pačius dalykus, tik vos kitu kampu, kitaip, įdomiau, plačiau, kreiviau. Su tais žmonėmis lengva, nes nereikia dėl šventos ramybės apsimest, kad matai gazelę ten, kur kitas mato dramblį. Kaifas, nes mes abu matom ten karvę, kas kad ji rožinė arba mėlyna, kas kad ji gali būt arba Yanny, arba Laurel! Dzin. Geriau būt dviems laimingiems nei vienam teisiam. Arba kaip sako bičiulis baikeris „Kartais gali būti teisus, bet jau negyvas“.

„Ai, kaip gerai“, gal pasakys kas nors. Visi vis tiek mato kitaip, nesuprasiu kito žmogaus ir dzin, einu toliau, būdų susipažinti su kitais žmonėmis daug. Patiko, suprantam vienas kitą iš pusės žodžio –  puiku, sukasi romanas, mezgasi draugystė. O jei nesuprantam, pirmyn, ieškosim, su kuo susikalbam. Laisvė! Jokio poreikio derintis prie kito, bandyt jį suprast, pabandyt pasijust jo kailyje. Tai gal mes išlaisvinti nuo prievolės suprasti kitą žmogų, prognozuoti reakcijas į mūsų ar jo elgesį? Nė velnio. Va čia ir yra pats įdomumas.

Kitą kartą apie  tą įdomumą, kontekstą, prieškaktinę žievę, aplinkybių vergystę ir apie tai, kad nėra jokių vertybių. O gal apie ką kita. Gal apie smegenų vėją, debesis ir lietų.