BRIEDŽIO TESTAS

„Tu mane testuoji? O kaip nulis cukraus?!“ – išpūtęs akis sako jis, kai susirangiusi ant sofos tarp futbolo kėlinių murkiančiu balsu prašau: „Messi, kačiuk, ir aš noriu.“ Tas ledų kibiras, iš kurio jis pilnu šaukštu šaldo gleivinę ir slopina stresą svarbių rungtynių įkarštyje, grasina į skutus suplėšyti mano poros mėnesių eksperimentą.

Aišku, testuoju. Ar aš ne moteris? Jei jau tas vyras matė, kaip matuojuosi batus, turėtų suprasti, kad jis irgi neišvengs patikros. Pastovėti, paeiti, patikrinti siūles, kulniukus, nufotografuoti, pasitarti su drauge, įvertinti kokybę, atspalvį, įsivaizduoti mažiausiai penkis outfitus ir pajusti išsipildžiusią svajonę. Moteris dar įdėmiau matuosis vyrą: patikrins patikimumą, apžiūrės įvairiomis aplinkybėmis, aptars su draugėmis, surengs „briedžio testų“, kai kandidatas atsipalaidavęs ir nesitiki jokio egzamino. Išsisukti nepavyks. Testų kandidatams į širdies ir lovos riterius yra šimtai, o jei sakote, kad jūs tikrai netestuojate, apgaudinėjate save.

Kai kandidatai tampa romanų herojais ir santuokų karžygiais, testai nesibaigia. Yra kokios trys rūšys testų, kuriais sąmoningai ar nesąmoningai norim pateisinti savo pasirinkimus.

Žiūriu į Messi gerbėją, kuris šįkart mane perkando. Norisi tikėti, kad tas vyras, kuris yra šalia, ne tik žodžiais palaiko mane nelengvame mūšyje su tvirtai įsikibusiais kilogramais. Toks prieštara paremtas testavimo būdas – kai nori, kad pasielgtų priešingai, nei prašai. Kad nepasakotų apie buvusias savo moteris, nors įkyriai klausinėji; kai tikiesi, kad vyriškai nutils, paklaustas ko nors subtiliai nemalonaus apie jo vaikų mamą; kai bandai išprovokuoti pritarimą tavo pezalams apie anytos keistenybes. Ir man, ir jums norisi tikėti, kad jis kietas ir nesuskystės dėl mano kaprizų krizės akimirką. Jau net matau vaizdą – jis apsikabina, išbučiuoja, negrabiai nubraukia ašaras ir tarsi negirdėdamas desperatiško mylimos moters riksmo: „Aš neištversiu be tavęs. Pasilik su manim. Man baisu!“, sako: „Einu. Taip reikia.“ Nors būtų moteriškai smagu, kad numotų ranka, apsisuktų ir grįžtų į lovą, užuot išėjęs Tėvynės ginti. Ar lipęs į kalnus. Ar ėjęs gelbėti draugo. Ar gesinęs kaimyno namą. O paskui kaip į tokį žiūrėti, kai jau išlipsit abu iš lovos? Pasiklot prie durų kaip kilimėlį? Ne didvyris jis. Fail.

„Dar palauksiu. Gyrėsi, kad draugai gyvena Monmartre, tiek suokė, kad važiuosim į Paryžių. Sakau jums garsiai: jei nepadarys, kaip žadėjo, bus viskas!“ – pasakoja draugė apie savo romaną, kuris balansuoja ant lūžio ribos – pats laikas pažadų testui, ar ji jam svarbi ir ar mato ją kartu ateity.

Kiekviena moteris turi vyro pažadų lentynėlę: retsykiais patikrinami kolekcijos eksponatai, nupučiamos dulkės ir pratęsiamas galiojimo laikas. O gal? „Į vyrų pažadus nereikia rimtai žiūrėti, – sako Manuela, ryški sultinga ispanė, kai dengiam stalą ilgai ir gausiai vasaros vakarienei. – Jei jaučiasi laimingi ir patenkinti, jie žada daug, kuria planus, nes tada taip galvoja. O kai jaučiasi kitaip, pažadus pamiršta. Kuo dažniau pamiršta, tuo blogesni jūsų reikalai, cariño. Ir jie nekalti. Svarbūs ne patys pažadai – tai ženklas, kad jis su tavimi laimingas. Tą akimirką. Visada gali grybštelt jam už užpakalio ir primint…“ Nuleido ji mane ant žemės, o taip norėjosi, kad nereiktų nei pliaukštelėjimais, nei replėmis traukt pažadų vykdymo. Ak,  pažada ir nepamiršta, nes esu tokia ypatinga…

Sėdim senamiesčio grožio salone tvankią plyštančių debesų prispaustą vasaros dieną. Pro duris įeina garsus miesto žmogus su dviem skėčiais, šypteli administratorei, ši mosteli ranka durų, už kurių jo brangiausiajai kuria rankų grožį, link. Įkiša nosį trumpam: „Išėjai be skėčio, o žada lietų.“ Išeidamas šypteli valiūkiška velnių priėdusio laimingo žmogaus šypsena, kuri kadais guldė jam po kojų pusę miesto moterų. Mūsų širdys apmirė iš pasigėrėjimo ir kiekviena prarijom sprangų „o kad taip man…“ Tiesa, toji garsi brandi miesto pora daugeliui ir taip atrodo tobula. Jei nebūtų nuoširdu, tai galėtų būti geriausias paties blogiausio, bet dažniausiai pasitaikančio testo rezultatas. Vadinsiu jį tyliuoju. Vyras gali lengvai užsidirbti karmos taškų, jei nuspės, ko jo ponia nesako.

„Kas tau?“ – „Nieko.“ – „O gal tu pyksti, kad aš neišnešiau šiukšlių, pamiršau, kad vakar buvo pirmojo mūsų bučinio diena ar… (įrašykite savo)?“ Būtų nuostabu, jei jis suprastų, kad nenoriu važiuot prie ežero – labiau norėčiau prie jūros. Sakau, kad pati parvažiuosiu iš darbo, bet plius 10 karmos taškų, jei atvažiuos pasiimti. Jei nupirks ne rožių, o bijūnų. Jei pastebės naują šukuoseną. Jei jei jei.

Jei turi norų, kuriuos jis nuspėja, vadinasi, nesuklydai ir jis skaito tave kaip iš lapo. Neužsikirsdamas. Net jei jame nieko neparašyta.
„Tau sauso balto ar šlapio raudono?“ – klausia jis, godžiai tuštindamas ledų kibirą. Ir, neleisdamas nė prasižioti, pila sauso baltojo. Šaunuolis, prisimena, kad aš vasarą raudonojo negeriu.

Prasideda antras kėlinys.

–––––––––––––––––––––––––––––––

Tekstas rašytas žurnalui LAIMA,

 2O18  RUGPJŪTIS

Reklama

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.