Įnirtingai kuičiu parduotuvės lentynas – renkuosi vienkartinius aukštakulnius prašmatniam vakarėliui. Žinau iš anksto, kad su tokiais galėsiu tik stovėti arba gulėti, o progų, reikalaujančių kankinamai griežto aprangos kodo, nepasitaikys dažnai. Bet tądien noriu būti aukštesnė už kitus. Greta pagyvenusi ponia ir išstypusi nedrąsi paauglė renkasi kasdienius batus. Mergina atsargiai traukia vienus, kitus, o tetulė (gal močiutė?) jai rodo trečius, vis komentuodama jų gerąsias savybes: triznos spalvą, ortopedinį padą ir amžinai (ne)madingą modelį. Mergaitė klusniai matuojasi, o kai mirkteliu, klausdama: „Patinka?“, iš surauktos nosies suprantu, kad ne. Labai ne. Atomazgą pamatau prie kasos: ponia perka išrinktus batus, o gera mergaitė nesiginčija.
Gal tu buvai ta maža gera mergaitė, kurią gyrė mokytojai, tėvai, močiutės ir seneliai, net girtuoklis kaimynas Vasia, nes ne kartą jam padėjai atrakint duris, kai jis nepataikė raktu spynon? Ir dar ne sykį vėluodama mokyklon lakstei į vaistinę jam širdies lašų, o jis juos gėrė tiesiai iš buteliuko? Mokytoja pabardavo už vėlavimą, bet širdyje jauteisi didvyre.
Gal lankei chorą, nes mama labai svajojo dainuoti, o tau labiau norėjosi groti gitara? Gal vėliau, būdama gera mergaitė, studijavai tai, kas tėvams atrodė perspektyvu, o ne tai, kur linko tavo pačios širdis? Gal nualinta giminės klausimų: „Kada vestuvės?“, ištekėjai už to, kuris nė iš tolo nepriminė svajonių vyro, tik tuo metu patogiai buvo šalia? O gal jis dabar per mažai uždirba, nesistengia išlaikyt šeimos, o tu ari, nes esi gera mergaitė: taupi, išradinga, be atostogų, neatsidedi gražesniam drabužiui ar lūpdažiui, bet vyrui ir vaikams visko užtenka. Gal reguliariai ir mandagiai lankai anytą, kurios nė nenori matyt, nes grįžti iš jos paspringusi dulkėmis, kylančiomis nuo jos priplėkusių gyvenimo pamokų. Gal spjauni į nuovargį po darbo ir važiuoji 100 km į sodą ir tiek pat atgal daržo gėrybių, nes mama kasdien trimituoja apie savo gausų derlių. Negali pasakyt: „Reiks – nusipirksiu. Noriu pamiegot tas tris valandas, kurias sugaišiu kelyje.“ Grįžti, išdaliji draugams ar kaimynams, o mama laiminga – kitais metais reikės daugiau pomidorų sodint. O tu su baime lauki laiko, kai obuoliai sunoks…Gal užmiegi nusisukusi po dešimties minučių greito šeimyninio sekso („Jėzus Marija, kad tik greičiau nuliptų“), o garsiai sakai, kad viskas tau gerai ir orgazmas, aišku, buvo. Kaip nebuvo? Visoms geroms mergaitėms angelų chorai užgieda vos vyrui prisilietus. Kam jį liūdint tiesa, kam daužyt jo krištolinį ego?
O dar bobulė su savo akmens amžiaus patarimu vietoj paguodos: „Dievas kentėjo,
ir mums reikia. Nieko čia nepadarysi.“ Gal rydama ašaras guodiesi draugei: „Ne, ne jis durnius, čia mano tokia karma, atidirbinėju…“ Ir pati nuoširdžiai tuo tiki.
Pažiūrėk, gal jau matai savyje tą moterį, kuri su ašarom geros mergaitės akyse sakys: „Aš jiems visą gyvenimą atidaviau, o jie…“
Gal ir tau vaikystėje sekė ne tas pasakas? Gal per ilgai klausei tų, kurie sakė, kaip tau gyventi? Jei ilgai šveisi puodus, perrinksi visus grūdus nuo pelų, padėsi įseserėms ruoštis į balių, tada ateis geroji tetulė fėja, papuoš tave ir nuveš į puotą. Liks tik smulkmena – grįžti namo laiku, nes geros mergaitės grįžta iki dvyliktos. Jei ne tas per didelis pamestas batelis, gera mergaitė Pelenė iki šiol būtų likusi prie puodų ir bliūdų. O jei per mažus ir baisius batus būtų nupirkusi tetulė-fėja?
Gerų mergaičių misija – glaistyti konfliktus, guosti kenčiančius, suprasti nesuprastus, tvarkyti už nesitvarkančius, neliūdinti tėvų, motyvuoti vyrus ir lavinti amžinus vaikus, kai norisi spirti šiknon, kad patys savo reikalus imtų tvarkyti. Verkti tyliai, nerodyti jausmų, sakyti, kad viskas gerai, ir šypsotis plyštančia širdim.
Geros mergaitės žaidžia pagal taisykles, kurios turėtų puikiai veikti idealiame pasaulyje: jei darysiu taip, kad kiti būtų laimingi ir patenkinti, pati būsiu patenkinta ir laiminga. Nebūsi, paglostys ir pasakys: „Gera mergaitė.“, tik niekam nerūpės, kaip iš tikrųjų jautiesi. Kas kitas daro tai, ko nenori? Geri berniukai? Jie tikrai ne.
Kol neišmokai pasakyt „ne“, tavo „taip“ yra nieko vertas. Kai pirmą kartą atsisakysi padirbėt nemokamų viršvalandžių, vyresnybė gal žagtelės. Antrą kartą – gal supyks. Po trečio jau turėsi ieškotis naujo darbo. Kai pradėsi kalbėtis su vyru apie gerą seksą, blogo sekso gerokai sumažės, nors gero dar reikės palaukti. Kai pasakysi kaimynei, kad nepatinka jos vizitai su pyragėliais ankstyvą šeštadienio rytą, ji nebeužsuks ir tu pagaliau išsimiegosi.
Kai nustoji būti gera mergaitė, rizikuoji netekti pagyrų, patogumų, šokoladinių medalių, žmonių ir pinigų. Bet imi gyvent taip, kaip visada norėjai. Pasmauk savyje gerą mergaitę, nes visos geros mergaitės yra melagės. Jos meluoja ir sau, ir kitiems.
Kai bus gerai pirmiausia tau, tada bus tavo, o ne tik kitų laimė.
Tekstas rašytas žurnalui LAIMĖ, 2018 SPALIS
PROTO AISTROS 