LAIKAS MOKYTIS IŠ VAIKŲ

Anądien dukra – limited deluxe edition – prisipažino, kad susirado naujus nuomojamus namus. Šiuose jau keletą metų gyveno su šeima, kurios vestuvių puotoje dalyvavo kartu su jos draugais. Ji nebuvo beveidė nuomininkė. Tie žmonės jai rūpėjo, ji rūpėjo jiems: palinksmindavo vieni kitus, draugiškai dalydavosi ūkio darbais ir šuns vedžiojimu, o svarbiausia – jie tikėjo ja tada, kai jai kartais pritrūkdavo pasitikėjimo savimi svetimoje šalyje. Pastaruosius metus gyventi tuose namuose jai nebuvo itin jauku, nors draugystė su tais žmonėmis vis dar tvirta. Susiradusi naują būstą, ji pranešė: „Išsikraustysiu anksčiau, nei susitarėm. Sumokėsiu dvi nuomas tą mėnesį: ir už naują, ir už seną. Užsidirbsiu. Pataupysiu. Nebenoriu kentėt.“ Reagavau kaip rūpestinga mama, nors galėjau patylėti: „Oi, gi brangu.“, bet viduje klykiau iš džiaugsmo ir susižavėjimo – ji nori pinigais sumokėti už savo emocinį komfortą!!! O galvoje sukosi dešimtys istorijų apie mano kartos moteris, kurios geriau pakentės. Nors pakentėjus nebus nė kiek geriau. „Man norisi atostogų, kelionės, naujų įspūdžių, bet pakentėsiu – liesosios karvės metai“, – kelis mėnesius iš eilės kartojau sau. O dabar iškart nusiperku bilietus – iš solidarumo. Ačiū, mieloji, už pamoką ne taupyti, kad būtų blogai dabar, o mokėti pinigus už tai, kad būtų geriau rytoj.

Ir už kitas pamokas ačiū.

Peršalus nusipirkti tinkamų vaistų, kaitinti kojas, dėti kompresus mokėme mes, o dabar vaikai moko mus, kad reikia gydyti ir emocijų sukeltas ligas, kad kalbėtis su psichologu už pinigus nėra nieko gėdingo. Mūsų dukros drąsios pasakyti, kad nešiojasi skaudų emocinį bagažą, o mes vis dar gėdingai apie tai tylim.

Jos kitokios. Kitaip žiūri ir kitaip mato. Moka pastebėti patyčias, ir jų nepainioja su priekabiavimu, į klubą eina pašokti ir reaguoja aršiai, kai kas nors bando pagrabalioti ties užpakaliu.

Jos žino, kas yra emocinis, finansinis smurtas, ir aiškiai parodo, kad to netoleruoja.

Jos nebenori būti tik seksualinės traukos objektas, tačiau nepamiršta savų tos srities poreikių. Jos per pirmą pasimatymą sugeba pasakyti, kad šiuo metu netrokšta jokių rimtų santykių, nes nori koncentruotis į kitas gyvenimo veiklas, o mes vis dar manome, kad seksas be meilės yra nuodėmė, ir nepamirštam paklausti, kada jos padovanos (!) anūkų. Jos drąsiai deklaruoja, kad nepasiruošusios turėti vaikų, o mes vis dar kreivokai žiūrim į tas, kurios pasirinko jų niekada neturėti.

Jos žino, kad pasitikėjimas savimi yra pats geriausias moters drabužis, o mes vis dar gainiojamės akcijų ir investuojam į sukneles, kad pridengtume pasitikėjimo savimi trūkumą. Jos lengva ranka atiduoda labdarai tai, kas užima vietą, o mes dar per gerai atsimenam, kiek tai kainavo, kad veltui atiduotume. Jos perka tada, kai kas nors baigėsi ar susidėvėjo, o mes neretai dar kaupiame atsargas.

Jos daug dirba ir nuomojasi per brangų kambarį miesto centre nenorėdamos prarasti gyvenimo skonio, o mes verčiau pasiimtume paskolą trisdešimčiai metų, kad turėtume „ką nors savo“ miesto pakrašty.

Jos renkasi tą kosmetiką, kuri nekenkia gamtai, lankosi second hand’uose, imasi iššūkių nepirkti naujų drabužių, nes taip gali padaryti bent menką paslaugą pasauliui, o mums per sunku su šiukšlėmis nueiti iki rūšiavimo konteinerių.

Jos tolerantiškai žiūri į tuos, kurie kitaip atrodo, kitaip myli, kitaip elgiasi, tačiau nėra abejingos tada, kai kas nors žeidžia žmogaus orumą.

Jos palieka darbą, jei ten jaučiasi neįvertintos ar žeminamos, o mes sureikšminam savo profesinę kančią tada, kai nei mums, nei kitiems jos nereikia. Jos nutraukia ir santykius, kurie jų neveda ten, kur jos tikisi, o mes kankinamės dėl savo prieraišumo ir priklausomybės.

Mes klausdavom: „Ar pavalgei?“, o jos drąsiai pasakoja, ko nebevalgo. Jos valgo tam, kad gerai jaustųsi. Jos linkusios pirkti brangius laimingų vištų kiaušinius, o ne tuos, kurie gražiai rudi. Jos skaito etiketes ir moko mus suprasti gerokai daugiau, nei ten parašyta.

Jos nori neprisirišti prie materialių dalykų ir mokėti pinigus už įkvepiančius įspūdžius, o mes kankinamės ir nesiskiriam, nes… namo gaila. Jos moka džiaugtis mažais dalykais dabar, o mes vis dar atidėliojam džiaugsmą tam laikui, kai įveiksim visas savo susikurtas kliūtis ir gal pritrūksim laiko džiaugtis.

Jos siunčia mums naujų filmų, knygų ir muzikos sąrašus, kad žinotume, ką jos žiūri, ko klausosi ir ką galvoja, o mes dažniau galime pasidalyti tik ta išmintimi, kurią kažkada sukaupėme.

Jos sugeba per septynias minutes mus padažyti taip, kad atrodytume gaiviai, o mes ir per valandą po sluoksniu makiažo nesugebam paslėpti prigesusio žvilgsnio.

Jos jau užaugo ir gali būti mūsų draugės. Mūsų dukros, kurias mokėm to, ko gal net nemokėjom pačios, dabar naujų dalykų moko mus. Gyventi. Spalvotai. Taip, kaip kažkada svajojom, nedrįsom, neturėjom laiko. Pats laikas pasimokyti  ir pamatyti pasaulį jaunomis akimis. 

Tekstas rašytas žurnalui LAIMĖ.  2018 lapkritis

Reklama

1 mintis apie “LAIKAS MOKYTIS IŠ VAIKŲ

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.