3. KAS DŽIOVINA SMEGENIS

Aną dieną telefonas išmetė pranešimą – tu buvai įlindusi į ekraną kažkiek minučių ir tai 25% mažiau nei vidutiniškai per savaitę. Valio! Pasiekimas. Ar tikrai?  Žinoma, nes  nuo socialinių tinklų vartojimo ir visokiausių skaitmeninių prietaisų naudojimo  žmonių smegenys pamažu džiūsta ir netenka gebėjimo mąstyti  – vystosi informacinis pseudodebilumas. Dabar apie suaugusius, o kitą kartą apie vaikus.

 

SKAITMENINĖ PRIKLAUSOMYBĖ

Sakoma, kad  15-35 % visuomenės paliesta skaitmeninės priklausomybės. Skaičiai netikslūs – mūsų laikas toks, kad viskas atsitinka greičiau nei sugebama į tai reaguoti. Pasaulinė sveikatos organizacija įtraukė naujas ligas į savo sąrašus, bet, dar užtruks, kol bus nustatyti kriterijai, pagal kuriuos jas galima būtų diagnozuoti. Tada procentai bus tikslesni. Ar tai liga? Gyvenant su tokia skaitmenine priklausomybe (norėjau parašyt „kenčiant nuo jos“, bet ji gi džiugina :) , va, alkoholikas ne kenčia nuo alkoholizmo, jis jį džiugina, o kenčia tai kiti),   neuronų ryšiai silpsta, nyksta smegenų ląstelės. Kodėl? Nes nedirba ir nėra reikalingos.

Kinijoje, kuriai dzin visos PSO diagnozės ir kriterijai,  diagnozuoja skaimeninę priklausomybę jau nuo 2008 m. ir tokius priklausomus gydo beveik karinėse stovyklose. Na, toks režimas būtinai turi visus išgydyt per prievartą, tik niekas nežino, ar pasirinkti būdai yra efektyvūs. 

Jūs turbūt pastebėjot, kad žmogus turi subjektyviai iškreiptą suvokimą, kiek laiko jis vartoja skaitmeninį turinį. Mums atrodo „neseniai tik žvilgtelėjau, o jau praradau valandą“. Tai, kiek (mums atrodo) praleidome vartodami skaitmeninį turinį, reikia daugint minimum iš dviejų, nes turim sudėt kelis ekranus – pvz. TV ir dar skrolinimą telefone tuo pat metu…

Beje, britai (kurie labai rimtai vyriausybės lygiu tuo susirūpinę) padarė tyrimus dar 2016 metais ir paaiškėjo, kad žmonės prie ekranų praleidžia daugiau laiko nei miegodami (8 val 21 min ir atitinkamai  8 val 37 min.). PSO kažkada išsakė medicinines rekomendacijas, kiek vaikai turi praleisti prie ekranų per dieną. Spėsit? Jaučiu neatspėsit.  Iki paauglystės – 15 min. Žinau, žinau, o kaip tos prezentacijos mokyklai, snapchatai, feisbukai, instagramai, mamos žinutės? Paklauskit jų. PSO. Nuo paauglystės turėtų būti skirta tik 1 valanda, suaugusiam žmogui – 2 valandos. Čia viskas tam, kad smegenys nedžiūtų.

 

KAIP DŽIŪSTA SMEGENYS

Ar buvot kokiuose nors socialinės medijos kursuose? Tai aš pasakysiu, kad juose pirmiausiai moko, kad reikia kurti įdomų, įtraukiantį turinį. Ir kad audiovizualinis turinys įtraukia labiau nei paprastieji rašinėliai. Ir visi kuria-pukši-kankinasi. Instagramo istorijos ir TV, Facebooko video. Sirgti ir gulėti lovoje dabar gerokai linksmiau nei anksčiau. Jei taip ilgai gulėsim – galim išdžiūti. Skaitmeninė priklausomybė  sudžiovina 10-20% smegenų žievės ląstelių.

Žmonių smegenys lėtai keičiasi, o aplinka – greitai. Pasisekė tiems, kas priklauso X kartai, kieno smegenys susiformavo iki patekimo į skaitmeninės priklausomybės spąstus (vadinasi, iki maždaug 27 metų), mat jie galvoje turi puikią hierarchinę sistemą ir tvarką, kuri palengvina mąstymo procesus. O kitiems, jaunesniems, jau to trūksta ir jiems sunkiau patiems save ir savo galvos turinį susiorganizuoti. Bet visose galvose (be išlygų) prasideda karai, kai žmonės vartoja skaitmeninį turinį. Jei jau kažkam tikrai norisi giliai kapstyti – galima čia paskaityti 2001 m. Marcus E. Raichle ir jo komandos tyrimą, kai jie  matavo smegenų aprūpinimą krauju ir deguonies išsiurbimą iš  jo darant skirtingus dalykus ar ramiai gulint. 

Trumpai papasakosiu: kai vartojam informaciją, aktyvuojasi viena smegenų sritis, o tam, kad informaciją suprastume, turi aktyvuotis kita, kuri atsakinga už mąstymą, sudėtingų realybės modulių kūrimą, pasaulio supratimą. Bėda ta, kad šitos dvi sistemos yra konkurentai, o ne bendradarbiai. Tada, kai panyri į informacijos vartojimą, mąstymo sritis neveikia.

Kodėl tada video, filmas yra blogiau nei knyga, jei ir tą ir vartojam kaip informaciją? Kai skaitom knygą, ją skaitom maždaug 60% laiko, o 40% laiko atsijungiam ir galvojam, kad ir ne apie knygą. Tarsi nieko nedarom, bet smegenys dirba visu pajėgumu.  Tada vėl grįžtam, persijungiam.  Arba kai skaitom, norim užsirašyti, kad prisimintume, o iš tikrųjų – kad suprastume. Mes patys kontroliuojam procesą – vartojimo ir mąstymo. Žinoma, galima ir filmą, ir video susistabdyti, kad pagalvotumėm, ne tik nueit arbatos įsipilt, bet kada tai paskutinį kartą darėm filmo metu? Pamenat, sakiau, kaip visi iš kailio neriasi, nes reikia kuri įtraukiantį turinį? Sukuria. Įsitraukiam ir nemąstom, nes audiovizualinis turinys labai pagaulus (įdomus žodis, ane?), kitaip sakant – labai agresyvus.

Mes neturim laiko mąstyt ir nenorim mąstyt. Didžiausia bėda, kad tos smegenų stritys, kurios atsakingos už abstrakčius dalykus – labiausiai nestabilios. Aha, kažkada iš matematikos ir chemijos turėjom geriausius pažymius, o dabar susimaunam, kai vaikai paprašo paaiškinti.

Aš suprantu, kad kalbėti apie džiūstančias smegenis ir menkėjančius intelektualinius gebėjimus kvaila, kai aplink visi tokie patys, taip pat paveikti. Ir psichiatrijos ligoninėj visi ligoniai mano, kad jie protingi ir intelektualiai įgalūs. Tik mums atrodo, kad ten ligoniai.

 

O kaip jūs  laikotės? Kaip stengiatės išvengti savo telefono, interneto ir kitų labai įtraukiančių skaitmeninių veiklų? Kur slepiat telefoną nuo savęs? Ar skaitot? Ką skaitot? Perkaitėt? Ir dabar leiskit savo smegenims be tikslo paklajoti. Jei žinotumėt, kaip jos sunkiai dirba, kai nereikia pvz. skaityti ar kalti vinių. Aš rimtai. Tas nieko nedarymas yra intensyvi  smegenų veikla.

 

Daugiau iš „trečiadienio dozės“ apie smegenis

1. NUO NAUJŲJŲ NEPAVYKS

2. MIEGAMASIS IŠDUODA JŪSŲ PASLAPTIS

4. SKAITMENINĖ SILPNAPROTYSTĖ

8 komentarai “3. KAS DŽIOVINA SMEGENIS

Pridėti Jūsų

  1. Facebook unfollowinau visus man nesvarbius žmones, visus tuos, kurie niekaip manęs tiesiogiai neliečia. Liko gal 10-20, kurių žinutės atsiranda naujienų sraute, kiti tiesiog drauguose. Dar tiek pat, įdomių asmenybių ar page’ų, kuriuos seku. Atsidarai ryte, paskaitai kaip naujienų portalą, atsidarai vakare – keliom žinutėm daugiau. Jei kurį unfollowintą prisimeni, valingai užeini pažiūrėt kaip jis gyvena. Instagrame taip pat.

    Į ekraną žiūrėti įprotis liko. Tam naudoju Kindle – skaitau knygas. Turiu ir fizinę Kindle skaityklę, bet ji pralaimi, nes telefonas visad po ranka. Knygas pradėjau skaityti telefone: kamštyje mašinoje, pietaujant, laukiant kol pasirodys vėluojantis draugas, klausantis muzikos, geriant kavą. Po puslapį, po du-tris, po dešimt, taip ir sukrenta viena knyga po kitos.

    Internetuose madinga rodyti nuotraukas, kur žmonės važiuodami metro į darbą, spokso į ekranus. Visi. Bet yra ir kitų nuotraukų, iš anksčiau, kur žmonės taip pat spokso į laikraščius ar knygas. Natūrali evoliucija, manau. Žmogui visad reikėjo ryšio. Nesvarbu su kuo: su kitu žmogumi, degtine, dievu, kriminalinėm naujienom. Pasaulis ekrane tiesiog labiau įtraukiantis ir jo daugiau, jis greičiau pasiekiamas ir labai arti. Ateis laikas, kai virtualus pasaulis taps toks pats realus kaip ir tikrasis, ir nebeliks prasmės diskutuoti kuris geriau :)

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Dar kelios mano temos guli juodraščiuose – apie tą patį. Ir tikiu, kad kažkada mes liksim nemirtingi skaitmeniniam pasauly. jei tik kas nors sugalvos, kaip visus mūsų mąstymo ar elgesio algoritmus skaitmenizuoti. O tada galėsim paklaust kažkada gyvenusio žmogaus patarimo, kaip elgtis ir virtualus jo klonas atsakys :) Mačiau tik kelias Black Mirror serijas, bet kai kas tose fantasmagoriškose pranašystėse mane žavi, kai kas gąsdina. Vis neturiu pakankamai laiko pažiūrėti daugiau serijų. O apie žmones mūsų galvose ir ekranuose bus tekstas. Jau dabar rašomas man įdomus. Netveriu pabaigti ir pasidalinti. Nes ne viskas yra taip paprasta :)

      Paspaudė "Patinka": 1 person

      1. Šiuo metu gimę vaikai, tikėtina, gyvens porą šimtų metų ar daugiau. Gal ne visi, gal tik turtingi. O žmogus taps nemirtingu ne tik jį skaitmenizuojant, bet iš tiesų padarant jį nemirtingu. Black Mirror pranašystės – tik gėlytės. Ar kada susimąstom kaip pasikeistų mūsų gyvenimai ir visuomenė, jei gyventume ne 70, o 270 metų? Kiek kartų per gyvenimą reikėtų baigti universitetus, kokią gyvenimo dalį užtruktų vaikų auginimas, ką dirbtume ir kiek vestume ir skirtumėmės? :)

        Paspaudė "Patinka": 1 person

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: