DIENA BE INKARŲ

Net ne ežeras ten buvo, o nedidukė kaimyno mėlynu traktoriumi išrausta kūdra gretimam kaime. Močiutei pamojuodavau ir išeidavau pas draugę už mažoms kojelėms tolimo kilometro pasimaudyti. Turbūt močiutė nė neįtarė apie mano planus, būtų neleidusi.
To paties mėlyno traktoriaus didžiojo rato kamera buvo būtinas mūsų maudynių žaislas. Plaukti nė viena dorai nemokėjom, bet drąsos (ar kvailumo) turėjom per akis. Įsikabinusios į milžinišką gelbėjimosi ratą žvygaudamos chaotiškai judėdavom po kūdrą. Jei būtų buvę tik tiek prisiminimų, nebūtų ką čia rašyti. Net tos draugės išvaizdos dorai nepamenu. Sezoninė ji buvo. Vasarinė. Populiariu tais metais vardu.
Kaip ir reikėjo spėti, sykį kamera išsprūdo iš po rankų ir nugarmėjau gilyn. Iki dugno. Niekada nepamiršiu to jausmo. Siaubo buvo pilnos akys, laikiau sučiaupusi lūpas iki pamėlynavimo, kad tik vandens neprisiryčiau. Springau vis tiek. Gal kūdra negili buvo, greit pasiekiau dugną, atsispyriau ir plakdama visomis galūnėmis pakilau į paviršių. Gerasis ratas buvo netoliese, tad sėkmingai išsilaipinau krante. Va tada prasidėjo: kūną purtė, kosėjau, žiaugčiojau ir vėmiau kūdros vandeniu. Paskui dar ilgai sapnuodavau žalsvą kūdros vandenį, dugną, baisiausias akimirkos mintis ir kapanojimąsi link kranto, kuriame niekas nelaukia.
Tą kūdrą aplenkdavau ne tik aną vasarą. Draugystė su baltaplauke drauge populiariu vardu irgi nutrūko. Tyliai.

Bet nepamiršau. Man visada sunku pamiršti, kur aš skendau. Ir visai nesvarbu – kūdroje ar žmoguje.
Mama anądien atidavė savo kvepalus, kuriuos jai dovanojo tėtis. Mama, mieloji, paieškok daugiau tokių, supakuotų, su visais dabar jau draudžiamais ingredientais, gal prasigyvensiu iš vintažinio paveldo! Tik kvepalai parduoda geriausius bilietus į laiko mašiną, net neabejokit! Tas kvapas nunešė tiesiai į vaikystę, kurioje viskas buvo įmanoma, lengva ir gera. Ne man vienai smagu pasiilgus užsivilkti vyriškus marškinius, kvepiančius jo kvepalais, oro uoste išlydint dukrą papurkšti savo mėgstamiausiais jos šaliką, uostyti beveik tuščią buteliuką iš praeities, kurioje buvom dviese. Tada ryškiausiai suprantu, kaip smegenys įsikabina į kvapą ir nuskraidina ten, kur gera būti. Į svajonę arba į gražią praeitį, į jaukų glėbį ar šiltą prisiminimą. Sako, tie olfaktoriniai inkarai vieni stipriausių, jie ne tik dešimtmečius – net ir visą gyvenimą mus tvirčiausiai laiko. Svarbu, kad tokie inkarai netrukdytų plaukti. Jie kaip traktoriaus kamera kūdroje neleidžia paskęsti. Padeda ištverti, kai reikia į ką nors įsikabinti.
O Tu įsikabinai į dainą, kuri traukia atgal ir skandina. Nuo kurios pykina. Kuri pakerta kojas ir paleidžia dūdas. Vienintelė tokia. Dėliojai tada, sakei, nuotraukas į šeimos albumą, kai abu mažieji miegojo pogulio. Taip, buvo tokie laikai, kai nuotraukas žmonės spausdino, dėjo į albumus ir juos vartydavo. Susiradai CD, nes norėjosi pasiklausyti dainos, kurią buvot išsirinkę visai neklasikiniam savo vestuvių šokiui. Kol repetavot, išmokot, kai šokot per vestuves, dar ir dainavot abu. Pameni, sakei, kad buvo tobulas savaitgalis. Tobulas, kol jis nepasakė: „Aš įsimylėjau. Išeinu.“ Ir kaip į paskutinę viltį įsikabinai į dainą, kurios klauseisi tada, kai buvai laiminga, ir ji tapo inkaru tą nelemtą akimirką, kai pasaulis susvyravo po kojomis. Ir susvyruoja kaskart, kai vėl ją išgirsti. O tada panyri į pačius didžiausius savo skaudulius. Nes tai daina, kurioje suskausta praeitį.
– Vengiu pro čia eiti, – sako ji man ir pasiūlo sukti kita gatvele palei parką. Nebeklausiu, nes žinau – čia, šitoje gatvėje, gyvena jos nesmagūs prisiminimai. Jie gyvena ir kitur. Ir tavo prisiminimai, kurie kaip inkarai traukia atgal, gyvena visur: sekmadienio vakarais mažutėje kavinėje ant kampo, gal ant Rotušės laiptų, gal Paryžiuje ar Barselonoje, lietingoje liepos dienoje, gal Kūčių vakarienėje, dovanoje, pakabintoje ant mašinos durelių rankenos, kvepaluose, kurie dabar nukišti į tamsiausią stalčių, skambučio melodijoje, pasikartojančiame mamos klausime, dainoje, kurios tas, kitas, nė nepamena, priešaušrio valandoje, kurioje pabunda visi demonai, nedidukėje kūdroje ar žmoguje, kuriame kadaise tu skendai.
Jei yra diena be tabako, automobilio, mėsos ar sekso, turėtų būti ir diena be inkarų. Diena, kai kartą ir visiems laikams pakeliam inkarus, kurie trukdo plaukti. Nuo vėjo plyštančios burės jau stumia pirmyn, negi to nejauti?

 

Tekstas rašytas žurnalui LAIMĖ ♥︎ 2019, sausis

 

4 komentarai “DIENA BE INKARŲ

Pridėti Jūsų

  1. Patiko ir surezonavo metafora apie skendimą drumzlinoj kūdroj, siaubą ir galų gale atsispyrimą nuo dugno. Bet čia visai kita tema. Tikiuosi inkarų teikiamas skausmas laikui bėgant mažės, pavyks juos išrauti, kad ir su mėsom, o jų paliktos žaidos pradės gyti :( Gražiai rašot, ačiū.

    Patinka

    1. Dėkui už laiką. Laiko pagalvoti perskaičius daugumai užtenka, o parašyti kelis žodžius dažnai pritrūksta. Jums nepritrūko :) Tie blogieji inkarai labai giliai įsikabina, jei sveikatos daug, gali su jais, įsikabinusiais, tolyn plaukti, tiesa, ne per greitai, pavargsti greit, paskui traukia žemyn arba atgal. Aha, žaizdos gyja, svarbu pačiam nekasyt, kad nesupūliuotų. O kūdra, kiek pamenu, buvo visai nieko :)

      Patinka

  2. O aš manau, kad ir kaip nesinorėtų reik tuos inkarus paleist arba palikt ten kur jie yra, kad jie netrudkytų ieškoti kitų “inkarų“, tų kurie nebetems į tamsią kūdrą ;)
    p.s. ech ir pati turiu tų inkarų kurių taip nesinori paleist..

    Paspaudė "Patinka": 1 person

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: