5. ŽMONĖS MŪSŲ GALVOSE

Ne, kalba neina apie žmones, kuriuos mes per gyvenimą pažinom, įsiminėm, susitikimai su kuriais įsirėžė į atmintį. Jie gyvena kitoj smegenų vietoj. Pakalbėkim apie draugus. Po to, kai perskaitysit, bus aiškiau, kad net toks efemeriškas-metafinis-dvasinis-emocinis dalykas kaip draugystė nulemtas mūsų smegenų. 

Už tai atsakinga  DMN (default mode network ). Mokslininkai kažkada visai netyčia ištyrė (net galvojo, kad susimovė ir publikavo resultatus kaip kuriozą), kad tada, kai mes palikti patys sau, kai nesprendžiam sąmoningų užduočių)  smegenyse įsijungia apmąstymai apie tarpusavio santykius (čia šaltinis ir dar kitas , kuriozinis  ). Jei tokią susimąstymo akimirką paklaustų, apie ką galvojam, nė negalėtumėm pasakyt, nors smegenų klaidžiojimas visada yra apie žmones, kurie gyvena mūsų galvose. 

Kodėl apie juos sukam galvą? Nes jų pritarimas ar nepritarimas mūsų veiklai, poelgiams yra būtinas užsitikrinti ir palaikyti vietą  hierachinėje sistemoje. Tam, kad išsilaikytume chebroje, reikia bendrauti, derintis, spręsti reikalus, žiūrėti, kas kokius turi interesus ir įgaliojimus, kaip su kuo bendrauti, ko iš ko galima tikėtis, kas su kuo gerai sutaria, su kuo ne, kas su kuo kokiais ryšiais susijęs, kas yra pirmas prie maisto ir kas valdžia, nuo kurio  priklauso mūsų materiali gerovė, nuo ko emocinis saugumas. Tai hierarchinis instinktas, kuris padeda mums nesąmoningai, net nesusimąstant  sėkmingai funkcionuoti chebros viduje ir joje išsikovoti atitinkamą vietą.Kai parašiau, pradėjot galvoti, kad ojojoj, kiek tai DMN darbo yra. 

Antropologas ir psichologas Robin Dunbar mėgo beždžiones. Jis ilgai galėjo į jas žiūrėti.  Žiūrėdamas ir užsirašinėdamas ištyrinėjo (38 rūšis primatų) ir nustatė, kaip  neokortekso (mąstančios smegenų dalies) dydis susijęs su chebros dydžiu. Kuo didesnė chebra, tuo didesnė mąstančioji smegenų dalis. Beždžionės gyvena mažais būriais (po 20-60 individų), bet ir ten turi vieną-du artimus draugus – jos viena kitą nuolat kaso ir blusinėja. Jos taip bendrauja – „tu mane kasyk ir aš tave pakasysiu“ – ir labai įdomiai renkasi, kas ką blusinėja. Dažniausiai savo artimus draugus, o kartais pablusinėja ir kitus, pvz. tuos, kas prie valdžios, ne, maža ką, gal reikės užtarimo. Ir kas įdomiausia, jos prisimena, kas kam kasė.  Jokių „oi, soriukas, bičiuli, nemaniau, kad tau reikia“. Stabilių ryšių palaikymas chebroje reikalauja ne tik laiko, bet ir  mąstymo pastangų (užtat smegenys didėjo didėjant primatų chebrai) –  pažinti kito individo charakterį, interesus, vaidmenį grupėje, žinoti apie santykius su kitais iš chebros ir kitų chebrų, viską atsiminti ir nesupainioti, kas draugas, kas priešas, kas potencialus partneris. Taigi, į chebros narius gali kreiptis su prašymu ir tikėtis, kad tavo prašymas bus įvykdytas. 

Dunbar remdamasi beždžionių smegenų dyžio ir  chebros dyžio santykiu rado skaičių, kuris rodo,  kiek daugiausia stabilių visuomeninių ryšių su kitu individu vienu metu žmogus gali efektyviai palaikyti.

150.

Dunbar teigimu  draugas yra tas, su kuriuo sieja emocinis ryšys, komunikuoji mažiausiai kartą per metus ir žinai apie jo santykius su kitais žmonėmis. Kuo daugiau laiko skiriam, kuo dažniau bendraujam ir kuo geriau žinom jo aplinką ir santykius – tuo patvaresnis ryšys. Pats R. Dunbar yra paprastai paaiškinęs: „Tai kiekis žmonių, į kurių kompaniją nebus nepatogu  įsiprašyt bare išgert kartu“. 150 žmonių iš visų visų, kuriuos pažįstam. .

Bet mes gi nekasom, neblusinėjam? Kalbėtis – tai irgi kasyti, tik žodžiais. Evoliucija kalbą davė, kad patogiau būtų komunikuoti –  mažiau energijos, laiko sąnaudų, rankos laisvos, kai bendrauji, gali kažką kitą daryti, o be to,  vienu metu gali kasyti keletą draugų. Mes turim bendrų hobių,  einam medžiot ir žvejot, pasivaikščioti, susitinkam pasikalbėti, vakarieniauti,  žaisti krepšinio, papliurpti apie mergaitiškus reikalus,  važiuojam  prie ežero savaitgaliui ar atostogaujam kartu. Kalbam telefonu, rašom laiškus ir kitais būdais komunikuojam. Ir tie pletkai su vienais chebros nariais apie kitus – irgi savotiškas tarpusavio blusinėjimas. O jei koks draugas pervažiuoja į kitą miestą ir kitą šalį, blusinėti vienas kitą darosi gerokai sunkiau – reikia dar daugiau laiko ir pastangų. Esmė ta, kad laiko ir energijos limitas ribotas  – jo užteks  daugiausiai 150 stabilių ir nuolatinių ryšių palaikyti.

O kaip FB ir kitos aplikacijos?  Taip, FB ir telefonas leidžia bendrauti efektyviau, bet skaičius gali tik vos vos padidėti. Protingieji kurmiai paskaičiavo, kad net tie, kurie turi kelis tūkstančius draugų feisbuke, daugmaž reguliariai bendrauja su 150, o artimiau vos su 15-20.  Kai interesai, hobiai, aplinkybės suveda žmones, kažkas iš tūkstančių atsiduria 150-ies rate, kažkas  nustumiamas toliau, už to rato tibų. Taip kad skaitmenizacija nelabai pakeitė chebros dydį.

Daugiau draugų turėt nepavyks – mums tiesiog neužteks tam smegenų. 

O dabar ateik čia, tu gi iš mano chebros,  pasiblusinėkim. Ir jokių „soriukas, neturiu laiko.“ Gaila laiko ar pastangų – vadinasi, susipainiojau, tu iš kitos chebros, einu kasyt savų.

Daugiau iš „trečiadienio dozės“ apie smegenis

1. NUO NAUJŲJŲ NEPAVYKS

2. MIEGAMASIS IŠDUODA JŪSŲ PASLAPTIS

3. KAS DŽIOVINA SMEGENIS

4. SKAITMENINĖ SILPNAPROTYSTĖ