PRO SUKĄSTUS DANTIS

Pažinojau tris Valentinus. Visi buvo slidūs kaip žalčiai. Prastų asociacijų kelia tas vardas ir tą dieną gadina. Gal tik kokius tris kartus TA diena buvo ypatinga. Ar keturis, nors romantiškų dienų per gyvenimą buvo gerokai daugiau. Gražiausiai pamenu, kai ryte po pūgos išėjusi į kiemą pamačiau nuvalytą savo mašiną. Gal kaimynas netyčia supainiojo savosios ieškodamas? Bet užtat iki šiol prisimenu tą dieną! Buvo dar viena nereali Valentino diena, kai dirbau seksšope. Aha. Visą dieną legaliai (ir tiek ilgai, kiek tik norėjau!) čiupinėjau visokius prietaisus ir įtaisus. Net pavydu, tiesa? Mačiau iš arti žmones, drąsiai ir droviai, profesionaliai ir baikščiai toje parduotuvėje besisukiojančius. Buvo ir liūdnokų istorijų, ir labai juokingų. Pasisekė tas mano socialinis eksperimentas, dabar gailiuosi, kad niekada jo viešai neaprašiau.
Kalendorinės šventės praranda žavesį dėl visuomenės ir kultūros primesto scenarijaus: silkė per Kūčias, dovanos per Kalėdas, šampanas per Naujuosius, erotika per Valentiną. Vos eglutėms sugulus prie konteinerių, erotinių prekių parduotuvių vitrinose manekenai jau ima imituoti nepatogų seksą, raudona spalva liejasi kaip iš storo vamzdžio, širdelės nugula net ir mėsos skyriuose, o internetas vis dažniau kala galvon, kaip atgaivinti išblėsusią aistrą.

Moterys, aišku, laukia tos dienos. Būčiau moteris, ir aš laukčiau.

Svajočiau, kad tądien manyje vėl pamatys moterį ir dovanomis tai patvirtins. O jei iki tikros moteriškos laimės tetrūksta tik mezoterapijos, naujų papų, aukso siūlų ar labutenų, pasipiršimo, pasakos su daugybe degančių žvakių ir raudonų rožių žiedlapiais išpuoštais patalais (pasakysiu tyliai – apie juos geriau tik svajoti, nes ta nuostabi dekoracija kitą rytą primins kruvino mūšio lauką)? Reikia šventę švęst! Kas, kad raudonus apatinius reikės keisti, nes vieną galą veržia, o kitam gale iš jų išvirsta; kad kvepalus gauti smagu, tik kvepintis neskanu, o antrankius su rožiniais kailiukais irgi kartą per gyvenimą gauti privalu.

Mes, egocentriškos būtybės, norim pajusti, kad artimam savo esam brangios ne todėl, kad brangiai kainuoja mūsų norai. Nors tą vienintelę dieną. Miesto viešbutis vienai nakčiai, ilgas romantiškas savaitgalis už miesto, už šalies, pasivaikščiojimas prie jūros – šaltos ar šiltos, kai vaikai atiduoti bobutėms ar anūkai nukratyti nuo sprando, – dieviški projektai. Įgyvendintas noras pabėgti dviese į save ir savo prisiminimus ar viltis bet kokiame amžiuje yra nuostabus. Kaip ir dovanos. Tikros, intymios – ir kvepalai, kurie tyliai abiem sako daugiau nei žodžiai, šilko drabužiai (ai, net nesvarbu, viršutiniai ar apatiniai) ir kitos mažos ar didelės, nematerialios ar materialios apgalvotos dovanos, kurias dovanoja vyrai iš didžiosios V savo moterims iš didžiosios M. Nes jie patys to nori. Ir tada, kada nori. O ne todėl, kad atėjo diena X.
Norim visą tą dieną šypsotis be priežasties. O šventinė realybė kokia? Priverstinė. Išspausta pro sukąstus dantis pagal ore tvyrantį scenarijų. Aplinka verčia, reklamos skatina, mylimoji tikisi – vyrai neišlaiko spaudimo. Gėlių parduotuvėse jie sutrikę, nerangūs, neradę savęs toje gyvenimo šventėje. Kokias ji mėgsta? Nzn… Jis tik rožes nuo tulpių skiria. Visos kitos – tiesiog gėlės. Erotika alsuojanti suaugusiųjų šventė su širdelių befstrogenu vakarienei? Jei jis ką nors padovanos, gal užsitarnaus įvairesnio kūniško malonumo didesnę dozę, šokį aplink spintą arba radiatorių, kai vaikai įmigs pasipasakoję širdingos dienos naujienas iš darželio?
Aš irgi noriu nekasdieniškos dienos ir nekasdieniškų dovanų. Apatinių nereikia – savo skoniu neabejoju, su kvepalais sunku įtikti, bet nustebinti galima, kailinių sezonas baigiasi. Kas rytą kavą geriu lovoje. Šampaną irgi, nesvarbu paros metas. Net dažniau, nei reikėtų. Gėlės namuose žydi kiaurus metus. Keliauju ten, kur noriu, su tuo, su kuo noriu, ir tada, kada noriu. Ko dar norėt? Kad taip kitaip, nebanaliai…
Užsisvajojau… Apie kažką, kas kasdienybėje atsitinka retai arba beveik niekada. Kai gersiu kavą lovoje, norėčiau, kad mano mašina būtų nuplauta, išsiurbta ir iškvepinta. Kad namus sutvarkytų kokia nors Freken Bok arba tas pats Valentinas, kad suneštų dėžes į rūsį, kad pagamintų valgyt, suplautų indus ir nuvalytų batus. O paskui į tirą pašaudyt. Na, gerai, gerai, galiu vairuoti ir pati. Visa tai, kaip ir rami, jauki vakarienė dviese su atviru pokalbiu, ilgomis pauzėmis, žiūrėjimu į akis, būtų tai, kas atsitinka ne kasdien. Ir tai jau būtų šventė.

P. S. Kaip žmogus, kuris per dažnai flirtą palaiko tik maloniu pokalbiu, šiemet labiausiai norėčiau slapto gerbėjo prisipažinimo. Žygiais, o ne žodžiais. Meilės prisipažinimus ir gėles – į redakciją prašom. O jaukios vakarienės datą sutarsim. Ir bus mums Valentinas.

TEKSTAS rašytas žurnalui LAIMĖ ♥︎ 2019, vasaris.