7. KAIP SUPRANTA MUS IR MES SAVE

„Jie mūsų nesupranta“– sakom su ašara balse ir priduriam „ o taip reikia, kad mane suprastų“. Aha, man irgi patiktų.

Mums visiems reikia gilaus ir tikro dalyko – kad suprastų daugiau, nei tik poelgius ir žodžius. Ir motyvus. Mus supranta, vadinasi, – palaiko, sutinka su mūsų nuomone, pagiria, užjaučia, pateisina. Ar ne to mes norim, laukiam, tikimės? Bet visai nenorim, kad suprastų mūsų tarakonus, kurių nenorim niekam rodyt, nes tada tereiktų nužudyt. Ne tarakonus. Jį, tą suprantantį.

Mes nė nenutuokiam, ką apie mus galvoja kiti žmonės, o jei ir žinom – tai tik mažą dalelytę. Nors tiesą pasakius, man gal būtų smalsu, bet visai nenoriu nualpti prie durų slapta klausydama. O džyzus, kad taip interpretuotų mano elgesį? Kad apie mane šitaip galvotų? Kad mane taip vertintų? Jaučiuosi nesuprasta… Duokit man amoniako, jau visai blogai …

Ilgai galim muštis į krūtinę, kad esam kitokie, nei kiti mus mato, tik … ar mes suprantam patys save, ar patys žinom, kokie esam? Mes irgi galvoje turim savo vaizdą, savo paties idėją. Ir matom save tik veidrodyje, na o telefonui apsukus nuotrauką jau kartais sau nelabai patinkam. Ir objektyvių dalykų musyse tik tiek, kiek kituose galime pamatyti ir pajusti. O charakteris, o būdo savybės, o tikslai ir motyvai, kurie lemia mūsų poelgius, pagal kuriuos kiti mums kabina etiketes?  Ir ar su visais aplinkiniais esam tokie patys?

 

MES TOKIE PATYS, BET SKIRTINGI KITIEMS

Pagalvokit, jei jums reikėtų pasakoti apie save didžiulei salei žmonių. Ten būtų jūsų močiutė, tėvai, vaikai, vaikystės draugai, ne tokie artimi pažįstami, kaimynai, buvę vyrai, esami meilužiai, būsimi darbdaviai ir asmeninis psichoterapeutai, verslo partneriai? Kokius jie jus mato? Kaip papasakotumėt, kas jūs ir koks jūs? Šokinėtumėt iš vienos socialinės rolės į kitą, galvodami, ką visiems „tokio“ pasakyt, kol sprogtų smegenys. O save tai pažįstat, suprantat, tai kodėl sunku kitiems tai pasakyti ir parodyt?
Gerai, kitas variantas. Pasakojat apie savo gyvenimą skirtingiems žmonėms. Pasikalbat su artima drauge, mylimu žmogum, pasipasakojat, kaip jaučiatės, ką veikėt ir kodėl, atrodo, supratot vienas kitą. Jūs suprantat save, jie irgi.  Šefas paklausia apie asmeninį gyvenimą – pasakojat,  irgi randat supratimą. Paskui su mama – super, atrodo, supatės ant tos pačios bangos. Paskui su atsitiktiniu keleiviu traukiny. O paskui nuvarot pas psichoterapeutą ir ten dar kartą pasakojat apie save. Dar vieną istoriją, visai naują. Nieko nemelavot, gal nutylėjot ką, bet jei sudėtumėt visas istorijas, tai būtų ne vieno žmogaus istorija, o daug skirtingų. Kur tiesa? Kur jūs patys? Kokie jūs? Kaip jūs save suprantat? Panašiai, kaip su gyvenamąja vieta, kuri pasako daugiau nei jūs patys, nei jūsų draugai.

Iš esmės tos istorijos labiau apie tuos, kam jūs pasakojat, o ne tai,  apie save pasakojat. Koks buvo išorės dirgiklis, tokia ir buvo istorija. Žmonės buvo skirtingi, jūsų vaidmenys socialinėj hierarchinėj sistemoj skirtingi. Jūsų motyvai irgi buvo skirtingi, bet jūs tas pats. Jei išklausytumėt vieno vyro meilužes arba vienos moters vyrus – istorijos apie tą vieną žmogų būtų labiau panašios. Nes  rolės tos pačios. Nebandėt? Visai įdomu. Rekomenduoju.

Tai kas mes esam ir kaip save suprantam?  „Pamenat, rašiau apie santykius savoj chebroj? Smegenys sukuria chebrą, o „aš“ – tai mano vieta toje chebroje. Ne kaip vienas vienetas. Ne kaip amžiais nekintantis taškas, o mano santykių chebroje išraiška ir esu „aš“. Toks mazgas. Ir šiaip, sako –„ tu esi vidurkis/suma/rezultatas tų žmonių, su kuriais bendrauji“. Tai taip ir yra. Galvokit su kuo bendraujat, jei jums nepatinka, kas esat.

 

SAVE LENGVIAUSIA APGAUTI

Vienas nelabai žinomas mūsų krašte filosofas yra pasakęs: „ Du dalykai su mumis atsitinka vienatvėje – mirtis ir supratimas“. „Aš jau tokia/toks esu“ – lengviausiai pasakyti.

Dabar dar truputį apie kitus, kad paskui būtų lengviau apie save. Bandant suprasti kitą žmogų, niekada nereikia prašyti, kad jis apie save papasakotų. Kai girdi ką pasakoja kitas žmogus, aišku, kad jam skauda tai, ką jis pasakoja. Skauda=svarbu. Dar svarbiau, kodėl jis jums tai pasakoja. Vienas kitas klausimas su pokalbiu susijęs gali nuvynioti ten, kur žmogus atsiskleis gerokai labiau nei tiesiai paklausus. Ir su savimi viskas taip pat.

Save suprasti reikia mąstymo ir laiko. Kartais trūksta ir to, ir ano. Be to, lįsti į save pavojinga, gali rasti tai, ko nesitikėjai. Kuo daugiau turi žinių apie žmogaus prigimtį, smegenis ir psichologiją, tuo lengviau – jos padeda, kai pamatai universalius dalykus savo poelgiuose, situacijose, objektyviau save įvertini.

Kitas būdas – dar paprastesnis, bet čia reikia nustot sau meluot, o tai nėra lengva. Mes kažkodėl net ir sau patiems norim atrodyti geresni nei esam. Taigi, jei pripažinsim savo poelgių tikrąją prasmę, tikslus ir motyvus,  daugiau sužinosim apie save.

Kaip? Na, pvz. paklauskit savęs: „Aš tai darau (ar noriu daryt) tam, kad būtų kas? Man būtų, ne kitam.“ Motyvai svarbu.

Važiuosiu pas bobutę į kaimą ir pabūsiu savaitę be karšto vandens ir patogumų tam, kad manęs negraužtų sąžinė, kad nelankau. Paskambinsiu mamai tam, kad pasijusčiau rūpestinga dukra. Maunu vaikui kepurę tam, kad susirgus nereikėtų sėdėt su juo namie ir kad nieks nepavadintų neatsakinga. Rengiuosi taip šiandien tam, kad patikčiau žmogui, su kuriuos susitiksiu. Parašiau žinutę jam tam, kad priminčiau apie save. Noriu nepavėluot su tuo suknistu projektu tam, kad užsidirbčiau premiją. O vyro, kuris smurtauja, nepalieku, nes bijau būt viena.

Kolegei paskambinot pasiteiraut apie jos sveikatą, nes kitą savaitę norit jai užkraut darbo, kurio patys nenorit padaryt. O visas tas pasakas, kad kažką darot išskirtinai dėl to, kad bobutei ar mamai būtų linksmiau, kad vaikui būtų šilta, rengiatės dėl savęs, ir gyvenat su juo, nes jį mylit, sėdit darbe viršvalandžius iš malonumo ir iš tikrųjų rūpi kolegės gripas, papasakokit kitiems, ne sau. Jie matys, kokie esat faini, o patys žinosit, kaip yra iš tikrųjų. Viską darydami kitiems pirmiausiai darom tam, kad kažkas būtų sau. Ir kai nemeluodami  žinom, dėl ko darom, yra šansų, kad suprantam save. Labai paprastai, aštriai parašiau, bet čia vietoj šalto dušo. Sako, atgaivina.

O kai sužinosim kai ką apie save, turbūt jau ne visada labai norėsim, kad kiti tai apie mus suprastų. Giliai. Iš esmės. Ir dozuosim viešumai. Ir tik tai, kas gražu ir tyra.

Tokia ta trečiadienio piliulė. Karti?

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: