100 PASIMATYMŲ: APIE DU APAŠTALUS

Jei pasimatymas su Audi savininku buvo vienoks  nesusipratimas, su prastu dragūnu buvo kitoks nesusipratimas. O didžiausias nesusipratimas buvo tas, apie kurį dabar papasakosiu. Tiesa, senas jis,  bet kaip rašė keli skaitytojai, net ir iš tokių istorijų galima pasidaryt savo išvadas, kaip elgtis ar nesielgti. Buvo vidurvasaris, beje. Tokių neaprašytų istorijų yra ir iš kitų metų laikų. Stay tuned.

Viena mano gera draugė visada susipažinusi su naujais žmonėmis, iškart stengiasi surasti bendrų pažįstamų, nes jai taip smagiau. Jos nuomone, tai parodo to žmogaus vietą visuomenėje, o tai, kad sukamės tuose pačiuose ratuose, esam, savi,   prideda kokybės naujai pažinčiai.

Pasakysiu Jums – tai, kas dera šviežioms pažintims, visai nedera pasimatymams.  Ne tik todėl, kad mes visad labiau norim patys apie save papasakot, nei laukti, kad apie mus papasakos kiti. Norim su kitu žmogum būdami  lupti nuo savęs kaip nuo svogūno tiek sluoksnių, kiek mums komfortiška vieną ar kitą akimirką. Ir taip pat pažinti kitą žmogų. O ne kalbėtis apie trečiąsias šalis. Sakykit, kai Tinderyje jums išmeta bendrus draugus, jūs pasiklausinėjat apie naują kavalierių savo draugų ar linkę patys pasidaryt savas išvadas? Arba gūglinat telefono numerius? Arba pavardes, darbovietes?  Bet būna pasimatymai, kuriuose sužinai kažką ne tik apie naują simpatiją, o apie trečią žmogų, kurį ir tu, ir jis gerai pažįsta.

GREITAEIGIS KATERIS

Jei kam nepatinka neapsiprendę vyrai taip, kaip man, prašom artyn – darysim klubą. Na, intenetinė pažintis – trys sakiniai pirmyn, trys sakiniai atgal ir aišku, ar supamės ant tos pačios bangos. Na, gramatikos patikrinimas labai svarbu. Kaip ne vienai mano draugei, taip  ir man G taškas yra gramatika. Na, o paskui jau reikia balso testo. Visada smagu patikrint, ar tie rišlūs sakiniai gali būti sakomi balsu.

Taigi po pusvalandžio jau kalbamės. Po šešių sakinių girdžiu: „Noriu Jus pakviesti vakarienės. Tarkim, šį penktadienį“.  Oho, puiku, galvoju aš. Greitai. Vakarienės. Ne kavos. Penktadienio (!) vakarą. Sprendžiant iš to, kad žmogus „seno raugo“ (man kai kas priekaištauja, kad reikia sakyt – „seno sukirpimo“, neva taip elegantiškiau), planuoja kalbėtis ilgai, nepabėgs nei jis, nei aš  puodelį kavos išgėrę. Sutarėm, kalbamės telefonu toliau.  Ai, dar jis pasako savo vardą, kuris tipiškas ir niekuo labai neišsiskiriantis. Aš kažkaip savąjį nutyliu. Man patinka mano nickas, jis toks, esminis, apie  mane. Ir teorija mano tokia – susitiksim gyvai realūs žmonės, tada susipažinsim, vizitinėm kortelėm pasikeisim. Pliurpiam apie darbus, vaikus, keliones, baigiamą veslo projektą.  Ir staiga man suskamba skambutis – aš apie tai jau girdėjau.  Aš tą skambutį nuspaudžiu, mintyse, aišku. Kalbu toliau, negali būti – brrr – antras skambutis. Tai iš kur aš jį žinau? Dar sakinys ir jau viskas aišku. Žinau per vieną rankos paspaudimą. Ir jis mane taip pat pažįsta. Neakivaizdžiai.  Pasikabam dar kelis kartus, kol ateina vakarienės laikas. Dar bandau sverti, ar  iš viso eiti tos vakarienės. Bet juk pasimatymas – ne vestuvės: nei šitas, nei mūsų abiejų bendras pažįstamas tuoktis nesiūlo…  Tai taip tylėdama ir nė vienam nieko nepasakius nueinu vakarienės. Žinau, ką darau. Spręsim problemas, kai jos atsiras, o ne „jei atsiras“.

PUŠYNO VAIZDAI

Vėlus karštos vasaros vakaras, terasa po pušimis, lengva vakarienė. Susipažįstam iš tikrųjų. Pokalbis nelengvas. Ypač tada, kai matau kostiumuotą vyrą, kuris labai pasijauninęs internete dar bando mane spausti klausimu, kad spėčiau, kiek jam metų. Pasakoja apie santykius, kuriuos turėjo. Vaje, o  apie tuos, kuriuos nepasakoja, aš irgi žinau kažkokią detalę, vis per tą bendrą pažįstamą.  Ištaršo man vienos savo buvusiosios blogąsias savybes, jos gobšumą, o aš matau tik mielą malonią išsilavinusią moterį, nes kreipiu dėmesį į kitas jo kalbos detales. Kur ji jį nusivedė, kaip jie leido laiką, kokias knygas ji rekomendavo. Tada kalbamės apie darbus. Aš jokiems būsimiems dūsautojams apie savo knygą ir tinklaraštį nepasakoju nei telefonu , nei susitikus. Beje,  nemanau, kad kažkam reikia dėti pastangas, kad sužinotų mano istorijas anksčiau nei aš jas papasakosiu. Jei iš viso norėsiu apie jas pasakoti. O jis užsiveda taukšti apie savo verslo partnerį. „Ai, toks jis ten partneris“ – sako su  neslepiama ironija ir paniekos gaidele ir bando krauti man ant galvos verslo partnerystės bėdas, kaskart suodinu teptuku dar brūkšteldamas per partnerio portretą.  Oho, galvoju sau, o tas partneris, kalbėdamas apie tave,  buvo daug santūresnis, kai kartais pasiguosdavo darbo nesutarimais. Bandau nusukti kalbą, nes svetimos gėdos jausmas klampesnis už savą gėdą.  Sunku dabar suvokti, kaip objektyviai atrodė tas pasimatymas, bet jau po valandos buvo nuobodu. Aš pasirodžiau tubūt neformatas, nors ir ne gobši plėšrūnė, bet matyt labai tolima nuo idealizuojamo mielos lietuvių kalbos mokytojos vaizdelio. Jo akys vis dažniau atsiremdavo į miesto pušyną, o kalbėti kažką jam, žiūrinčiam pro šalį, buvo sunku. Gal tada jis pajuto susimovęs, kai „suvedė“ mano vardą ir dar kokias nors žinias apie mane?  O gal tiesiog mes buvom nuobodūs vienas kitam? Salotos ir bealkoholinis alus baigėsi, „seno raugo“ džentelmenas liepė susikišt piniginę atgal ir sumokėjo už abu. Kiek paliko arbatpinigių man jau nebuvo svarbu, nes kitą kartą nesusitiksim, o nuomonę apie jį susidariau. Ir jis susidarė.

PO PASIMATYMO. APIE APAŠTALUS

Kaip visada reikia kažkokios reziumė, nes gi patirtis yra jėga. Net svetima. Jums.

Vakarienė nėra geriausias sprendimas pirmam pasimatymui.

Apsiprendę vyrai man vis dar patinka – kelios dienos, greitai, o viskas aišku būna, kai susitinki. Arba kas nors prasideda, arba neprasideda. Kai pirmu pasimatymu kažkas baigiasi  – tada širdies skausmai. Nereikėjo tempt taip ilgai online, kad nusiviltum offline.

Turbūt norit žinot, ar pasakiau tam blogajam verslo partneriui, ką apie jį  pasakojo  gerasis?Aišku ne. Berniukai dideli, patys savo smėlio dėžėj santykius išsiaiškins. Ne mano reikalas. Nors su bloguoju irgi nustojom bendraut. Bet čia kita istorija. O nuomonę susidariau. Apie abu.

Kad apie savo ex pasimatymuose nereik kalbėti, jau rašiau, bet iš viso nereikia kalbėti apie kitus žmones. Pasimatymai yra dviejų žmonių reikalas. Jie ten turi vienas kitą žavėti. Savimi. O jei pradeda girtis kokiomis nors pažintimis,  pasakoti kitų žmonių gyvenimo smulkmenas arba dalintis neprašyta nuomone apie pažįstamus ar nepažįstamus žmones? Padarai išvadas irgi.  Manau, teisingas, nes… ką Paulius sako apie Petrą, pasako mums daugiau apie Paulių, nei apie Petrą.

SaveSave

SaveSave

SaveSave

SaveSave

SaveSave

SaveSave

Komentarai uždrausti.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: