8. SUSIKALBĖJIMO ILIUZIJA

Mes kalbam žodžiais.  Nes gyvybiškai reikia.  Žmonėms reikia jaustis chebros dalimi. Tylėdamas nepasijusi. O smegenims  į naudą socialiniai kontaktai. Bet ne visi. Ne paviršutiniški. O tik tie, gilūs. Tie, kurie pagrįsti nuoširdžiu smalsumu. Giliam bendravimui svarbūs ne žodžiai, kuriuos žmogus sako, bet labiau supratimas reikšmės, kuri slepiasi už žodžių. 

Ar teko kada susidurti su žmonėmis, su kuriais negalit susikalbėti jokia kalba? Na tarkim, kelionėj, kur apsistojot nakvynės ir susikalbėt galit tik gestais? Jei reikia kažką daryti,  tai gestais gali susirodyt ir net gauti tai, ko norit. Ir net maloniai. Bet išreikšti savo nuomonę? Motyvuoti kitus kokiai nors veiklai? Papasakoti vizijas ir pergyvenimus, pasidalinti patirtimi? 

Pasakose princai ir princesės vos pamatę vienas kitą supranta be žodžių. Jūs skaitot vaikam pasakas, tai  daug apie tai žinot. O pasakas, jei ką, rašo ne vaikai, o suaugusieji.

 

ŽODŽIŲ NEĮGALUMAS

Bėda ta, kad žodžiai yra ir laimė, ir prakeiksmas.  Iliuzija. Kodėl? Skaitykit lėtai ir bus aišku: jei  kiti žmonės kalba žodžiais, kurių reikšmę mes suprantam,  atrodo, kad mums žodžiai reiškia tą patį, ką ir jiems.  Iliuzija, ponai ir ponios. Netikit? Pasakoju smulkiai ir iš gyvenimo.

Jei žmogus sako „Aš labai mėgstu šokoladą“ – jūs galvojat, ok, aš irgi mėgstu. Bet jei tai sako žmogus, kuris sveria kaip geras motociklas? Tai va ką reiškia „labai mėgti šokoladą!“ Viena mano draugė visada klausia, ar labai skaudėjo, jei pasakoju apie kokią nors fizinį skausmą sukeliančią procedūrą ar tyrimą. Jei pasakysiu, kad man nelabai, žinau, ji žviegs iš skausmo. O jei susuko nugarą? Kaip tai supras tas, kuris niekad nealpo iš skausmo ir  niekad to nepatyrė? Kitai draugei kanda vilnoniai drabužiai, o man nekanda. Jei sakysiu – „pirk, fainas, visai nekanda“, o ją sugrauš iki gyvo kaulo – kas kaltas? Nesusikalbėjom. Mūsų supratimas apie tai, kas yra skausmas – labai skirtingas. Nepalyginamas. Lygiai taip pat, kaip liūdesys, neviltis, vienatvė, net pyktis, neapykanta. Vienam dvi valandos tuščiuose namuose yra baisi vienatvė, kitam ir dešimtmetis – visai nieko. „Jis man neskiria dėmesio“ – sako ji, nes vyras iki išnaktų prapuolęs darbuose. Jai reikia mielų žodžių, gėlių, romantikos, kultūrinių išvykų bent jau į kiną kartu. O jis, stuobrys, ką daro? Jis žino, kad žmona labiausiai nerimauja ir blogai jaučiasi tada, kai šeimai trūksta pinigų. Jis dirba. Uždirba. Ir jie vienas kito nesupranta, nes „dėmesys “vienam ir kitam turi skirtingą reikšmę.  Jis rodo dėmesį uždirbdamas pinigus, o jai norisi su juo daugiau būti  kartu. 

O jau apie meilę tai net nereik kalbėt. Vieniems ji reiškia rūpestį, kitiems – fizinę trauką, tretiems – dvasinį intymumą, dar kai kam – pasitikėjimą ir ištikimybę. Kai kam visą puokštę skirtingų dalykų.  Jei vienam „Aš įsimylėjau“ yra jo gyvenimo įvykis, kitam – graži eilinio, jau trečio šiemet romano pradžia. O neištikimybė iš viso turi daug milijonų spalvų ir reikšmių –  nuo nekalto baudžiamo flirto, mokyklos meilės nuotraukų laikininimo,  iki „ jei tai nesitęsia, tai nesiskaito“ ar „kol nepasiguldė jos į mūsų lovą, tol buvo pasilakstymai, bet dabar tai neištikimybė.“  

 

BĖGTI LAUKAIS

Reikia papasakot, ką smegenys veikia, kaip mums tas iliuzijas sukuria. Vienas mokslininkas yra pasakęs stebuklingą frazę, kurią, deja, kartais pamirštu,  kai nesupratimo šešėlis užslenka bendravime. Ir niekada iš anksto neprisimenu :( „Minčių debesys genami motyvų vėjų iškrenta žodžių lietumi.“ Taigi, mintis mes galvojam, bet jų po teisybei, negalim pagaut, o kai jas išsakom žodžiais, tai skirtumas tarp minties ir žodžių yra kaip tarp debesų ir lietaus. Ir ten, ir ten vanduo, iš esmės, bet vis tiek ne tas pats. O kuo tolimesnis tau žmogus, tuo sunkiau suprasti, ką jis sako, jei tai ne buitinis bendravimas – „paimk, atnešk, paskolink“. Jei kalbam apie reakcijas, jausmus, patirtis, motyvaciją ir pan. – tada daugiau šansų turi susikalbėt artimi žmonės. Jei tik nori susikalbėt. 

Pasiekiau jau per ilgo teksto ribą, tai pasistengsiu trumpai. Pavarysiu pavyzdžiu apie meilę, nes švelnu ir pūkuota. Ir visiems bus skirtingai aišku.

Yra žodis. MEILĖ

Yra jo reikšmė. Mamų meilė, mylimi skaitytojai, mylimas rašytojas, mylimas šuniukas, mamos širdis plyšo iš skausmo, nes… Tėtis mane mylėjo/nemylėjo, platoniškai myliu savo draugus ir drauges, pasakose skaitė man apie meilę, taip, filmuose mačiau, kad meilė yra tokia arba anokia.  Toks didelis semantinis laukas. Su visais būvardžiais. Jei  paklaustų papasakot abstrakčiai apie meilę, tai pasivaikščiotume po visą semantinį lauką ir tiek pripasakotume… 

Bet. Kai konkrečiai TAI (šiuo atveju meilę) patiriam,  tą patirtį  mes ir nominuojam. Ir kai girdėsim tą žodį,  mūsų smegenys surankios į visumą tik  specifinės patirties fragmentus – tai, ką mes nominavom. Va tada žodis įgaus mums ypatingą skonį ir spalvą. Kai nėra tos pačios, ar bent jau panašios nominuotos patirties, išgirstam žodžiui suteikiama ta reikšmė, kurią savo gyvenimiškoj patirty turi girdintysis. Žodžiu, kai mes pasakojam žmogui apie save, jis girdi pasakojimą tarsi su juo tai atsitiko.  Aišku, kad jis suprato, valio! Jis įsivaizdavo save mano vietoj. Bet kai jis mano vietoj, tai toli gražu ne tas pat, kaip aš pati savo vietoj! Beje, dar reikėtų apie procedūrinę ir deklaratyvią atmintį papasakot, kad būtų aiškiau, bet… kitą kartą.

 

AR ĮMANOMA BE ILIUZIJŲ?

Jei du žmonės sugalvoja kažkokį naują žodį (ar suteikia bet kuriam žodžiui ar junginiui) tam tikrą jiems abiems žinomą reikšmę, jie lengviau susikalbės.  Na, tarkim, bandžiau paaiškinti vienam žmogui ką reiškia „anoniminis seksas“ ir  „santykiai kaip kine“. Reakcija buvo tokia: „Nesuprantu kaip taip būna, nesuprantu apie ką Tu, man taip niekad nebuvo.“ O dabar jau žino. Nes atsirado patirtis. Ir dabar tos frazės pripildytos vieno ir kito žmogaus patirties, abiems žmonėms reiškia daugmaž tą patį. Ir nereikia daug aiškinti. Štai kitas pavyzdys, kai su vienu žmogum bandėm aiškintis, kokių santykių kiekvienam reikia: viską konkrečiai sudėliojom į sąrašą, pavadinom jį „draugas su privalumais“ ir dabar du žmonės tam junginiui turi vienodą reikšmę. Bet gi iliuzija liko, kad trečias žmogus tik iš tos frazės supras, ką kitas nori tuo pasakyti.

O ar iš viso galima žinot, kad išnyko susikalbėjimo iliuzija? Nebėra jos? Visai visai? Tada, kai tau brangus žmogus, kuriam, beje, irgi esi brangus, nekelia susierzinimo, nesupratimo, nusivylimo ir nuoskaudos, o vien tik džiaugsmą. Va tada. Ar įmanoma? Patys apie save geriau žinot.

 

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: