Ar mums nebepatinka saulėlydžiai? Ar mes nebemokam stebėti praskrendančių lėktuvų, suglamžytų debesų, apsnigtų tvorų, sušalusių uogų, žaidžiančių šunų, besišypsančių (gal mums?) praeivių. Mes save įkalinom bespalvėje kasdienybėje. Kartais pasidalinam tuo, prie ko stabtelėjo žvilgsnis, kas buvo labai ryšku. Bet labai trumpam. Mes dažniau skleidžiam protingus žodžius, aprašančius svetimą patirtį. Nes neišdrįstam pasidalint sava. Tikra. Nepagražinta. Tos akimirkos. Bijom klysti, bijom būti netobuli, tarsi už tobulumą mums kažkas sumokės. Laime. Meile. Pinigais. Pripažinimu. Arba dar kažkuo, ko mums labai reikia.
Mes bijom jausmų, kurie negražūs. Mes nerodom pykčio, neapykantos, pavydo. Mes skubam gyventi. Amžinai užimti. Mums sunku pakelt kūną nuo sofos ir apkabinti savo sugrįžusį žmogų. Akimirkai palikt nesibaigiačią instagramo naujienų juostą.
Mus sustabdo tik netektys. Tada laikas sustoja. Paliūdėti. Prisiminti. Pažadėti sau gyventi kitaip. Tikriau. Nesidraskyti dėl smulkmenų ir branginti momentus. O paskui vėl viską pamirštam. Iki kito karto, kuris sustabdys.
Ką jūs galvojat? Parašykit!