9. KODĖL ESAM TEN, KUR BLOGAI?

Sunki tema dėl dviejų dalykų. Visų pirma tame eksperimente, kurį noriu aprašyt,  kankino šunis, antra, pernelyg daug aplink žmonių, kurie  patys save kankina išmokto  bejėgiškumo spąstuose. Nei gyvi, nei mirę. Jokie.

Kokie tai žmonės? Jei apsidairysit aplink, tai  jų pamatysim. Vaikų, kurie nedrąsūs kažko imtis – „man nepavyks“, nes jiems taip šimtą kartų sakė nekantrūs tėvai. Kolegų ir draugų, kurie kasdien po 8 valandas kankinsis darbe ir jo nekeis, nes „o kur aš eisiu?“. Vyrų ir moterų bijančių santykių, nes „mane palieka, kam aš reikalingas toks?“. Sutuoktinių, kurie vis dar  laiko šeimą vertybe, nesvarbu, kad toje šeimoje darosi tokie dalykai, už kuriuos baudžiamasis kodeksas turi lengvai pritaikomų  straipsnių.  Ir visuomenę, kurioje neinama balsuoti taip, kaip norisi, nes gi „o kas nuo manęs priklauso?“ ir  „vis tiek visi vagys“. Rašiau seniau apie  nuodinguose, smurto pilnuose santykiuose paskendusias moteris. Čia viena istorija, čia kita. Jei reikia pavyzdžių.

Learned helplessness – išmoktas bejėgiškumas. Tai būsena, kai žmogus nesistengia pakeisti situacijos net tada, kai gali tai padaryti.

 

ŠUNYS NARVUOSE

Taigi, dabar apie eksperimentą. Martinas Seligmanas, seniai, 1967 metais,  kai dar nedraudė kankinti gyvūnų, darė eksperimentus su šunimis. Pabandysiu aprašyt greičiau, kad nuo per geros vaizduotės nepradėtų jūsų pykinti. Manęs irgi.

Buvo trys šunų grupės, kurias sukėle į skirtingus narvus. Pirmame ir antrame narve buvusieji šunys gaudavo elektros smūgį (sako, kad lengvą) iš apačios, pro grindis, o trečiame narve pasisekė – jie gulėjo ramūs. Pirmo narvo kaliniai galėjo nutraukti tą elektros smūgį paspaudę matomą mygtuką narvo vidury. Antrojo narvo šunims nebuvo tokios galimybės. Elektros iškrova nutrūkdavo tada, kai pirmajame narve kas nors paspausdavo mygtuką. Paskui, jei teisingai pamenu, šunis perkėlė į narvus su pertvara  (ar padarė ją senuose narvuose). Pertvarą buvo žema, ją lengva peršokti ir išsigelbėti nuo nuolatinio elektros smūgio. Ir pirmo,  ir trečio narvo šunys ją lengvai peršokdavo.

Liūdniausia buvo antrajame narve. Gavę elektros srovės šunys kaukė, bet nebandė peršokti menkos pertvaros. Jie liko ten pat gulėdami ir kaukdami, nes skauda. Saligmanas aiškino, kad antrojo narvo šunys išmoko būt bejėgiai. Jie nusprendė, kad nuo jų niekas nepriklauso ir nustojo kovoti. Jie priėmė skausmą kaip neišvengiamybę. Nors iš tiesų peršokti, bent jau pabandyti pakliūti į kitą pertvaros pusę, nebuvo nei sunku, nei neįmanoma.

 

MŪSŲ NARVAI IR MŪSŲ SKAUSMAS

Tai čia šunys, jie gi negalvoja, o mes tai žmonės, mes tai daugiau proto turim, – pasakysit jūs. Pasakėt. O dabar paklausykite, kaip buvo toliau. Kiti mokslininkai  darė eksperimentus su žmonėmis. Tiesa, jų netrankė elektra,  juos  kankino baisiai nemaloniu garsu. Savanoriškai. Nes sutiko dalyvauti. Kaip sutiko, taip galėjo pakeisti savo sprendimą, ar ne? Nustebsit, išmokto bejėgiškumo fenomenas puikiai pasitvirtino ir tiriant  žmones.

Žmonės, kurie išmoko bejėgiškumo, mano, kad jie negali turėti įtakos savo gyvenimui. Kaip ir ta moteris, apie kurią rašiau, gavusi į galvą kaustytu telefonu, policijos pagalba atskirta nuo smurtaujančio sugyventinio (po 12 metų!), jau po kelių mėnesių vėl kartu su juo virė šaltieną ir viskas grįžo į vėžes. „Kam tokia stora kiaulė, kaip tu, reikalinga?“, „Pažiūrėk į save, koks siaubas, kam tu reikalinga?“ ir pan. Tai kaip jai baigėsi šaltienos virimas? Ačiū dievui, ji gyva. Ir net labai.

Prašviesėjimo akimirką įkalbėta artimų žmonių nuėjo pas gydytoją. Pradėjo gerti antidepresantus ir gyvenimas pamažu prašviesėjo. Pasirodė kitoks vaizdas. Tada  susikrovė daiktus, paliko butą ir išsikraustė. Ir kaip pasakose (realus faktas, tai ne kažkokia statistiškai vidutinė moteris, o tikra, kuriai galiu paskambinti) labai netrukus  susipažino su nauju vyriškiu vidury autostrados ir šypsosi beveik laiminga. Pasakos baigtųsi šituo sakiniu, bet čia ne pasaka. Jai tas naujasis, kuris myli, rūpinasi, džiugina – lyg ir ne visai tinka. Jai trūksta emocijų, kad ir neigiamų. Ir dar nelabai sekasi būti atsakinga už savo gyvenimą. Ir net dabar, kai likimas sudėliojo viską ir pakišo po nosim, ji ne visai atsikratė per tiek metų išmokto bejėgiškumo. Bet ji mokosi. Išmoks.

Pagalvokim ne apie tokius beveik stebuklingus išgijimus, o apie kasdienes, smulkias bejėgiškumo situacijas.  Jei girdim:„ kitiems tai lengva, o man neįmanoma“, „čia tai jau ne mano jėgoms“, „kam čia bandyt, vis tiek nepavyks“, „aš visada toks buvau ir keistis net nenoriu“,  „aš gal visai to visai nenoriu, man ir taip gerai“. Ir, svarbiausia, nekyla esminis gyvenimo kokybės klausimas: „ar gyvenu taip, kaip noriu?“. Dažniausiai toks klausimas nekyla, nes atsakyti į jį baisu. Arba baisu prisipažinti tai, ką net nuo savęs slepi. Nes atsakius, kad nepatinka taip, kaip yra, reikės kažką daryti.

Jei žmogus galvoja, kad jis negali kontroliuot situacijos, jis nieko ir nedaro. Arba daro tik tuos menkus dalykus, kuriuos jis  kontroliuoja. Na, jis mane muša, aš tai niekaip negaliu to pakeisti, bet va namus galiu sutvarkyt, valgyt padaryt. Tik išeit iš ten negaliu.

 

IŠ KUR VISA TAI?

Vaikai, kurie mokosi vaikščiot, negalvoja, kad jie niekada to neišmoks, nors krenta ir keliasi daugybę kartų. Jei mokykloje nesiseka kažkoks dalykas, nebūtinai vaikas kaltas, kad nesupranta, deja, yra ir mokytojų, kurie vaikams siunčia impusus įrodančius jo bejėgiškumą. Būna, kad gyvenime nesiseka devynis kartus iš eilės – tada mes jau patys per lengvai nurašom save. Aha,  ne tik vaikus reikia skatinti daryti tai, kas jiems sekasi, kad drąsiau darytų tai, kas sunkiai einasi. Mes kažkodėl pamirštam, kad nesėkmės – ne visada asmeninis pralaimėjimas, o sėkmė – ne tik palankiai susiklosčiusios aplinkybės, bet ir mūsų pačių nuopelnas.

O kur  visuomenės stereotipai? Na, tarkim, vyrai stiprūs, agresyvūs, valdingi, šeimos galvos, o moters laimė – silpnume ir susitaikyme. Ačiū dievui,  „muša, reiškia, myli“  jau beveik pamiršta frazė, bet kita „jis šiaip geras žmogus, bet ką bedaryčiau,  visada esu kalta, jis amžinai nepatenkintas“ – ne ką geresnė. O kiek tokių šeimų, iš kurių, kaip iš narvų pabėgtų žmonės, jei nebūtų ilgainiui išmokę susitaikyti su nepakenčiama psichiškai sveikam žmogui situacija?  O kaip socialiniai dalykai visuomenėje, kurioje gyvenam? Ne tokioj blogoj gyvenam, daug keliauju ir matau baisesnių. Tai iš kur tada: „Paduočau į teismą, bet vis tiek pralošiu“, „Dalyvaučiau tam konkurse, kompetencijos pakankamos, bet ten saviems vietos paruoštos“, „Pasakyčiau, ką galvoju, bet kas manęs klausys?“.  Ar neatrodo pažįstama? O kaip kartais mus  erzina tie, kurie kovoja už savo ir kitų teises? Keisti, kvaili, isterikai? Ne, tiesiog jie nemoka būt bejėgiški. Ir galvoja, kad nuo jų labai daug kas priklauso.  Seligmanas sakė, kad pesimistai lengviau išmoksta bejėgiškumo. Tai gal verta optimizmo nusipirkti? Net jei be nuolaidos. Brangiai.

 

NE VIENI

Net tada, kai nesimato išeities, yra žmonių, kuriems ne vis tiek, kaip einasi tiems, kas užstrigo išmokto bejėgiškumo narvuose. Ir tie, aplinkiniai, mato daugiau nei vieną išėjimą iš narvo, kai jūs nematot net to, akivaizdaus. Ir gali padėti. Ir padeda. O dar psichologai, psichoterapeutai… Jokios gėdos. Sudėlios jie viską į vietas ir pamatysit kitą gyvenimo vaizdą.  Patiks, garantuoju. Daug labiau nei gulėt ant grindų ir nuolat gauti elektros šoką. Tik pirmiausia reikia reikia pabandyt atsikelti.

5 komentarai “9. KODĖL ESAM TEN, KUR BLOGAI?

Pridėti Jūsų

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: