Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos.
Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal. Ir tai praeis.
Imsi kvėpuoti, ištiesi pečius, kilstelsi galvą. Pasaulis nebeatrodys tik juodas, bet ryškių spalvų dar teks palaukti. Ugnies išplikintoje vietoje pradeda lįsti kažkada ten augusios gėlės. Po truputį. Jei tik nuolat ten nekūreni lauželio, o laistai. Save.
Pradėsi juoktis, dar retai, bet pradėsi. Pagausi save, kad vėl kažko užsinorėjai. Paskui susidomėsi – knyga, filmu, bėgimu, kelione. Įtrauks.
Čia geroji reikalo pusė – kai pradedi viską iš naujo, jau turi patirties, kaip neužlipt ant grėblio.
Tau dar skaudės kartais, dar prisiminsi, dar niežtės žaizdą, bet jau matysi, kad ji užsitraukia ir nebereikia jos slėpti po pleistru.
Ateis laikas, kai atiduosi praeičiai visas skolas ir labai norėsis naujų įspūdžių, miestų, patirčių, žmonių.
Tu vėl išdrąsėsi, draugai džiaugsis, kad „tu grįžai“ , nebijosi savęs parodyti kitiems ir jais domėtis. Prieš miegą pro akis plauks scenarijai, kaip susiklostys įvykiai, bet nebus nerimo. Ir kai scenarijai taps filmu, jis bus kuriamas pagal tavo taisykles.
Nauji tavo santykiai. Jie kitokie, Tu rami, laisva, pasitikinti savim. Dėl nieko nekovoji, nuo nieko nebėgi, nieko nevaidini ir nežaidi pagal svetimas taisykles. Tave myli. Ir Tu myli. Ir save irgi.
Ko norėjai paklaust? Ar jis atšliaužė? Deja, taip.
Žiūri ir nesupranti. Jis? Toks? Ir supranti, kaip toli nuėjai, net nesinori atsisukt pažiūrėt, kaip atrodė tas kadaise sudegęs teatras.
Kvėpuok giliai, zuiki. Viskas bus taip. Bus gerai. Aš patikrinau.
Ačiū už įkvėpimą. Kasdien sau kartoju: “kvėpuok giliai, zuiki. Viskas bus gerai. Judėk pirmyn.“ Reikia išbūti šitą laiką. Būnu…
PatinkaPatinka
Kad tik padėtų! Padės. Patikrinau.♥︎
PatinkaPatinka
Šį straipsnį dar kartą užtikau po beveik metų. Per kelis skyrybų mėnesius jį skaičiau bent -iolika kartų,turbūt reikėjo patvirtinimo,kad skyrybas galima išgyventi. “Kvėpuok giliai zuiki,viskas bus gerai“. Pasirodo,kad taip ir yra :) ačiū!
PatinkaPatinka
Jei tik tiek užteko iš mano pusės – džiaugiuosi. Didžiausią savęs gydymo, pagijimo ir atsigavimao darbą padarėt pati. O ką aš? Aš tik žinau, kad viskas būna gerai. Po to. Po to, kai atrodo, kad nieko daugiau nebus. Žinau, nes praėjau tą patį. Ir ne kartą. Ir žinau, kaip būna gerai :)
PatinkaPatinka