Tik paklausyk. Tyliai, nieko nesak, o aš papasakosiu kaip bus paskui. Kokia bus ateitis, kurios dar nematai, nes įskaudinta, nes nusivylusi, nes atrodo, kad tam pragararui, kuriame esi, nebus pabaigos.
Tau bus blogai. Dar kažkiek laiko. Kartais bus taip blogai, kad net vemsi iš skausmo. Baigsis ašaros. Baigsis mintys, kurios smaugia ir apdujusią traukia atgal. Ir tai praeis.
Imsi kvėpuoti, ištiesi pečius, kilstelsi galvą. Pasaulis nebeatrodys tik juodas, bet ryškių spalvų dar teks palaukti. Ugnies išplikintoje vietoje pradeda lįsti kažkada ten augusios gėlės. Po truputį. Jei tik nuolat ten nekūreni lauželio, o laistai. Save.
Pradėsi juoktis, dar retai, bet pradėsi. Pagausi save, kad vėl kažko užsinorėjai. Paskui susidomėsi – knyga, filmu, bėgimu, kelione. Įtrauks.
Čia geroji reikalo pusė – kai pradedi viską iš naujo, jau turi patirties, kaip neužlipt ant grėblio.
Tau dar skaudės kartais, dar prisiminsi, dar niežtės žaizdą, bet jau matysi, kad ji užsitraukia ir nebereikia jos slėpti po pleistru.
Ateis laikas, kai atiduosi praeičiai visas skolas ir labai norėsis naujų įspūdžių, miestų, patirčių, žmonių.
Tu vėl išdrąsėsi, draugai džiaugsis, kad „tu grįžai“ , nebijosi savęs parodyti kitiems ir jais domėtis. Prieš miegą pro akis plauks scenarijai, kaip susiklostys įvykiai, bet nebus nerimo. Ir kai scenarijai taps filmu, jis bus kuriamas pagal tavo taisykles.
Nauji tavo santykiai. Jie kitokie, Tu rami, laisva, pasitikinti savim. Dėl nieko nekovoji, nuo nieko nebėgi, nieko nevaidini ir nežaidi pagal svetimas taisykles. Tave myli. Ir Tu myli. Ir save irgi.
Ko norėjai paklaust? Ar jis atšliaužė? Deja, taip.
Žiūri ir nesupranti. Jis? Toks? Ir supranti, kaip toli nuėjai, net nesinori atsisukt pažiūrėt, kaip atrodė tas kadaise sudegęs teatras.
Kvėpuok giliai, zuiki. Viskas bus taip. Bus gerai. Aš patikrinau.
Ką jūs galvojat? Parašykit!