11. Tik nesidangstykit vertybėmis

Jei dirbat korporacijoj, tai turbūt turit plakatą ofise su surašyta kompanijos vizija, misija ir vertybėmis, kad ir kokios jos būtų. Laikotės įsikibę, jaučiu,  kiekviena smegenų dalele. Kartojate kaip maldą darbe, kiekvieną savo žingsnį derinate su vertybių sistema ir niekad nė mintyse nepasiunčiat kliento ten toli, kur žolė neauga.

Vertybių nauda galima neabejoti – tik kad jos randasi ne iš smegenų, o iš kultūrinio sluoksnio. Taip,  jos sėkmingai organizuoja žmones visuomenėje į tam tikras grupes. Taip,  lyrinis herojus su vertybėmis atrodo visai kitoks nei be jų. Beveik šventasis.  Tik kaip jis elgiasi vienoj ar kitoj situacijoj? Va tada ir pasirodo, kad karalius nuogas? Ir dar plikai depiliuotas :)

 

KASDIENYBĖS SITUACIJOS

Na, sakykim, turit mylimą šeimą, jums tai vertybė. Kito šeimos nario teritorija  privati, neskaitom vaikų dienoraščių, nelendam į jų kompus ir į vyro telefoną. O kai susiklosto tam tikra situacija, tai įlįst į  telefoną patikrint  susirašinėjimą ir skambučius tampa kaip ir normalu, nors nejauku. Vertybės tuokart dingsta vardan didžiojo tikslo.

Nušvilpti svetimą daiktą nedora, bet jei nieko aplink nėra, tai negi paliksi gatvėj gerą daiktą? Ar permiegoti su kažkuo visai svetimu (ir nepatraukliu?) už milijoną? Ne. O jei vaikas serga ir gydymui reikia pinigų ir tai tikrai išgelbėtų? Mušti žmones negerai vertybių skalėj, bet jei savas vaikas kažką sumušė? Jei draugą gynė? O kaip darytsim, jei nuo bausmės išsipirkt galima būtų pinigais ? Kyšius duot – korupcija, bet jei bausmė didesnė nei kyšis, tai … Kalbėti apie krikščionišką šeimą ir jos vertybes viena, o turėt vaiką šalia šeimos ir su skamdalais aiškintis dėl jo tėvystės ir išlaikymo? Vėl kažkaip ne taip viskas, ar ne?

Vertybės abstrakčios, jos niekas kita, tik deklaracijos, deja. Tuščios normaliomis sąlygomis.  Ir atsiskleidžia viskas kritinėse situacijose, o ne tada, kai  išdėstytos prezentacijose, plakatuose ar garsiai sakomos mušantis į krūtinę. Realybė sumala į dulkes tas vertybes, Kino pavasaris dabar, kas antras, jei ne kiekvienas filmas apie tai.

Galėtumėt įsivaizduot pasaulį be vertybių? Jau jaučiu, kad vaidenasi  Sodoma ir Gomora.  Visi daro ką nori, pjauna vienas kitą,  tampa vagimis ir prievartautojais, ištvirkauja  ir balsu keikiasi? Jei dievo vertybių nėra, tai gal viskas galima? Kaip be vertybių? Paprastai. Pasitikint savomis smegenimis.

 

EKSPERIMENTAS #1  apie mokytoją

Mokslininkai seniai nebesistebi. Jie žino, kad žmonių elgesys priklauso nuo situacijos.
Va, reikšmingiausias socialinės psichologijos eksperimentas, kurį 1963 m. padarė Stanley Milgram. apie kurį girdėjo visi, o jei reikia pikantiškų detalių, guglas padės.

Savanoriams buvo pasiūlyta dalyvauti  tyrime apie skausmo poveikį atminčiai. „Mokinys“ turėjo mokytis žodžius, o „mokytojas“ stebėti jo pažangą ir bausti už kiekvieną  klaidą vis stipresne elektros srove (kai pagalvoju, tai turbūt pusė visų eksperimentų be elektros srovės ar jos imitacijos neapsiėjo).  Kai srovė pakildavo iki 150 voltų, „mokinys“ prašydavo nutraukti eksperimentą, o tyrimo prižiūrėtojas – universiteto darbuotojas skatindavo tęsti. Ir jie tęsė. Jei ką, galiu nuraminti, srove nieko nekratė (ne taip, kaip šuniukus) – „mokinius“ vaidino aktoriai, o „mokytojai“ buvo tiriamieji,  kurie apie vaidybą nieko nežinojo ir žinojo, kad gaus kažkokius pinigus už dalyvavimą. Prieš eksperimento pradžią S.Milgram pasiteiravo savo studentų ir kolegų, koks jų nuomone procentas „mokytojų“ pasieks srovės maksimumą. Naivuoliai, jie spėjo kad 1-2. Rezultatai šokiravo, nes  net 65% „mokytojų“ pasiekė maksimumą. Beje, didesnio moterų žiaurumo irgi nepastebėta.  Tie, kurie buvo „mokytojais“, suprato, kad jie suteikia skausmą ir gali bet kada sustabdyti eksperimentą patys, bet jie vis spaudė mygtuką.  Nes eksperimento vadovas prašė tęsti, o jie…nenorėjo prieštarauti autoritetui.

Subjektyvi išvada: galim per gyvenimą nenuskriaust nė musės, bet jei spaus situacija, pareigos, užmokestis, autoritetas ar dar kas nors, mūsų vertybių sistema gerokai susvyruos. Deja. Kur dings mūsų vertybės??? tai jūs man pasakykit!

 

EKSPERIMENTAS #2 apie gerąjį samarietį

Šitas eksperimentas smagesnis. 1973 m.  John Darley ir Daniel Batson, regis, Prinstono dvasinėj seminarijoj tyrė labai dvasingus studentus. Pirmiausiai studentus apklausė apie jų požiūrį į religiją, charakterio savybes ir paprašė paruošti pranešimą bibline tema, o paskui tą pranešimą paskaityti. Vienai žmonių grupei buvo pasakyta, kad reikia paskubėti, nes iki renginio pradžios kitame universiteto miestelio korpuse liko kelios minutės. Kiti gi nebuvo raginti paskubėti. Visi  (eidami po vieną, žinoma) pakeliui sutiko negaluojantį žmogų, kuriam reikėjo pagalbos (vėl buvo pasamdytas aktorius).  Dėmesys ir pagalba buvo įvertinta balais pagal tam tikrą skalę.
Pagalbą žmogui suteikė 10% studentų iš tų, kuriems prisakyta skubintis ir 63% kitų  studentų, kurie niekur neskubėjo. Skubėjimas buvo svarbesnis faktorius nei tikėjimas, vertybės arba noras padėti kenčiančiam. Beje, tam neturėjo įtakos net ir pranešimo apie gerąjį samarietį tema. Nors… jis būtų buvęs  įtaigesnis su pasakojimu apie ką tik pakeliui išgelbėtą žmogų.

Subjektyvi išvada: jei mūsų nespaustų laikas, susiklosčiusios aplinkybės ir kiti, nurodinėjantys ką turime daryti, patys geriau pagalvotume ir pasielgtume tinkamai.  Jei prie suklupusio jau bus bent keli gelbėtojai arba atvažiuojantis paskutinis troleibusas,  tikrai daugiau šansų, kad pamiršime, kokie pilni atjautos ir gerumo esame. Kontekstas yra svarbiau už asmenines savybes?

 

GALVOK APIE PASEKMES

Mes bandom pateisint ir save, ir kitus kažkokiais nekintančiais dalykais – būdo savybėmis ar vertybėmis, o iš esmės mūsų elgesį įtakoja ne stabilūs, o besikeičiantys dalykai. O vertybes mes imam kaip kokį ginklą,  kuriuo mojuojam aiškindamiesi santykius ir stengdamiesi paveikti kitus, kad būtų taip, kaip mums reikia.

O kur čia smegenys? Ką jos daro? Apie tai papasakosiu kitą kartą, dabar tik trumpai pasakysiu. Nėra vertybių, yra tik mūsų veiksmų pasekmės. Gerai numatytos arba ne. Ir tai skaičiuoja smegenys mums nelabai daug galvojant.

Ir nevagiam  iš parduotuvių, ir padedam kolegoms, ir skolinam draugams pinigus, ir dedam į kojas, kai pavojinga, ir lendam ten, kur nereikia,  ir vaikus auginam gerai, ir ištikimi būnam net jei situacija būna labai palanki tik todėl, kad mūsų smegenys labai gerai apskaičiuoja pasekmes. Ir pasirenka tą ateitį, kuri atrodo patrauklesnė.

3 komentarai “11. Tik nesidangstykit vertybėmis

Pridėti Jūsų

  1. Pasaulis be vertybių labai priminė Jose Saramago knygą Aklumas. Siūlau paskaityti. Knyga įdomi, tik palieka dviprasmišką jausmą perskaičius.

    Patinka

  2. Dėkui už rekomendaciją. O tas dviprasmiškas jausmas po filmo ar knygos yra iš tikro gėris. Nes sukamaluoja viską. Ir truputi kitaip pradedi žiūrėti į paprastus ir sudėtingus dalykus. O dėl vertybių – mes labai norim būt ypatingi ir dvasingi, nors iš tiesų esam paprasti. Labai nesudėtingi. Ir jei dažniau prisimintume tai, būtų gal lengviau?

    Patinka

KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: