12. PRISIMINKIM, KAS GERA?

Kaip ten dainuoja užstalės dainoj „Kas gera prisiminkime,  kas bloga, lai išblės…“ Ir jūs taip norėtumėt? Aš norėčiau, bet man ne visada pavyksta. Aš net būtinų, ne tik gerų dalykų neprisimenu. Daug  pamirštu. Ačiūdie,  turiu  draugių su atmintim, kartą papasakojus, ramu, kad man bus priminta. Myliu bučiuoju, mielos draugės. Priminkit man. Ypač gerus dalykus. Yra ką norėtum pamiršt, o laikosi. Impregnavosi.

 

VISOKIOS ATMINTYS, NĖ VIENOS TOBULOS

Pradėsim nuo sensorinės atminties, kuri turi neribotą galimybę užfiksuoti, bet gali   0,5– 2 sekundes išlaikyti tai, ką žmogus pajuto, pamatė ar patyrė, paskui tai keliauja į operatyvinę atmintį, kurios visiems trūksta. Ten, sako, prisiminimas laikosi minutę. Eini sau nelabai pažįstamam mieste ir suabejoji, ar kairėn ar dešinėn sukti, nors žinojai, nes pasakė neseniai.  O kai diktuoja telefoną, tai ne visada iškart jį prisimini visą ir užsirašyt gali. Pastebėjot, jau kai kas mobilių telefonų numerius diktuoja ir be 8 ir 6 pradžioje. Kai telefonai buvo trumpesni, daug lengviau buvo juos įsiminti. Kodėl? D. Miller gūdžiais 1956 m. po eksperimentų nustatė, kad žmogaus operatyvinės atminties talpa – 7 vienodos informacijos vienetai, kuriuos iš atminties gali ištraukti  tam tikru nuoseklumu. Mechanizmas veikia geriau, kai įsijungia papildomi dalykai – asociacijos, muzika, ritmas ir pan. Taip kad poziją lengviau mokytis nei prozą, o dainas – dar lengviau. Jei smegenys nusprenžia, kad kažką verta prisiminti, po papildomų apmąstymų  mūsų patirtis keliauja į ilgalaikę atmintį.  Atmintis nesaugo dalykų FIFO (first in first out) metodu, kai seniausius dalykus ištrinam, kad tilptų nauji. Nea.

Nėra kaip išmatuoti atmintį, kaip tik užmiršimo greičiu. Bet kokio įvykio prisiminimas atvirkščiai proporcingas prabėgusiam laikui. Tai nėra ko parintis, normalu, kad po valandos užsimiršta pusė visos informacijos, po paros 2/3, po mėnesio 4/5.  Gerai, kad yra ilgalaikė atmintis, bet iš jos faktinės naudos mažai. Ji taip tranformuoja realybę, kad net pradinių objektų galima neatpažint. Kaip ten mokslas sako – prisiminimų modifikavimo laipsnis priklauso nuo laikymo atmintyje trukmės. Neuronai visą gyvenimą formuoja naujus ir ardo senus ryšius. Sinapsės atsiranda ir išnyksta. Deja arba ačiū!

 

KAS TAVO BRANDOS ATESTATE?

Psichologas Harry Bahrik viename eksperimente universiteto antrakursių paprašė prisiminti  mokyklos baigimo pažymius. Mokslininkai svarstė, ar poros metų pakanka pamiršti tokius dalykus.  Taigi,  vos  70% atvejų studentų atsakymai buvo teisingi. Atrodo gana logiška, ar ne? Įdomiau buvo kas kita. Studentai prisiminė 89% penketų, apie  69% ketvertų, 51 % trejetų ir vos 29% dvejetų. Aišku, pagalvoju, kaip čia tie žmonės tapo studentais, kurie turėjo dvejetų, bet tarkim, jie buvo iš dailės ar muzikos.

Taigi, maloniau prisiminti, kad buvai pirmūnas, kaip parodė tyrimas. Įdomu tai, kad studentams net davė pasirašyti sutikimą, kad jų prisiminti pažymiai bus lyginami su atestatais, taip kad meluoti nebuvo prasmės. Jie ir nemelavo, jie taip prisiminė.

Ir vėl tas pats – tai, ką prisimenam, žinom ir galvojam visai nėra reali situacija, o priklauso nuo to, kokius žaidimus su mumis žaidžia mūsų smegenys. O jos nenori prisimint blogų dalykų ir nelabai neprisimenat. 

 

KLASĖS SUSITIKIMAS

 Tas pats H. Bahrik darė ir kitokių atminties tyrimų, matyt, pats ruošėsi į klasės susitikimą. Jis apklausė šimtus suaugusių žmonių prašydamas prisiminti savo klasės draugų veidus. Tadadadam! Net ir po daugybės metų jie nepamiršo klasiokų veidų ir pažino 73 procentus  tų, kurie mokėsi su juo vienoj klasėj. O kai reikėjo prisimint vardus, tai po pasirodo beveik po penkiasdešimt metų vardus prisiminė tik 18 procentų žmonių. Neaišku kodėl, bet vardų mūsų atminty nelieka, nors veidus prisimenam.  Daugybė tolesnių tyrimų parodė, kad mes prisimenam tai, kas turi prasmės, o vardai? Na, koks skirtumas, Jonas ar Petras? Jam svarbu, o mums?

 

PO VANDENIU ARBA SU MUZIKA

Pamenat tą atvejį, kai kažką pamiršę maklinėdami namuose grįžtat į tą vietą, kur ta mintis kilo? Kontekstas svarbu. Kodėl nusikaltėliai grįžta į nuskaltimo vietas? Gal todėl, kad prisimintų? Kodėl apie prabėgusią meilę norintys prisiminti grįžta į pasimatymo vietas? Dėl to paties. Atmintis ten veikia geriau.

Atmintis veikia rekonstrukcijos principu.  Prisiminti bet ką – veidus, vardus, net darbų sąrašus mums geriau toje pačioje emocinėje būsenoje, kurioje tai užfiksavome atmintyje. Kai jie tai sužinojo, tie mokslininkai? Klasikinis eksperimentas – studentams (visus tyrimus mokslininkai daro su savo studentais po paskaitų) užmovė akvalangus ir davė užduotį išmokti sąrašą žodžių po vandeniu, kiti studentai tuos pačius žodžius mokėsi ant kranto. Kaip jau suprantat,  pirmosios grupės nariai vėl panardinti po vandeniu geriau prisiminė žodžius nei sausumoje. Tas pats veikia, jei pavyzdžiui kažką įsimeni įkaušęs vyno, tai vėl apgirtęs tai prisiminsi tiksliau.

Dailininkas Stephen Wiltshire, kuris serga (?) autizmu (apie tą sutrikimą galit paskaityt atskirai), piešia stebuklingus dalykus. Jų kilmė – fotografinė dailininko atmintis. Tarkim, jis 2009 metų rudenį 20 minučių žiūrėjo į Niujorko panoramą iš sraigtasparnio, o paskui ją nupiešė  pieštuku ant penkių metrų „paklodės“. Įdomu tai, kad  piešdamas jis klausė tos pačios muzikos, kaip ir ir įsimindamas ją.

Kaip jis tai daro: Pažiūrėkit video apie nupieštą  Singapūrą:

Jei jums atrodo, kad atmintin viskas įsirašo viskas kaip filmas, tai tikrai ne. Nieko objektyvaus ten nėra. Smegenys sprendžią, ką prisiminti, o ką ne. Kodėl mes prisimenam, kas atsitiko ar patinka mūsų draugams, vaikams, artimiems ar brangiems žmonėms? Nes jie svarbūs. Ir atmintis prisiminimus apie juos klasifikuoja kitaip, nei atsitiktinius dalykus apie atsitiktinius žmones. Sakykim, kokia nors love story, o vienas prisimena viską, o kitas – nelabai ką. To, kam svarbu, atmintyje daugiau ir pasilieka. Smegenys ne tik selektyviai prisimena, jos prisimena ne realybę, o smegenų būseną tuo metu. Tai gali lemti išorinės priežastys (na, tas pats vanduo, koncertas, lietus) ir vidinės (emocijos, motyvai, asociacijos, kiti prisiminimai). Prisimindami mes smegenis įvarom į tam tikrą būseną iš seniau. Ir ką? „Vaizdas kaip gyvas“ ir vėl į ašaras, ane? 

PRISIMINIMUS PERSODINTI, IŠTRINTI IR BLOKUOTI

Du bičai – Alexis Bédécarrats ir David Glanzman kankino Aplysia, tokį jūros mosliuską, kurį dar vadinama jūros kiškiu. Taigi, tas zuikis labai gerai parodė, kad atmintį galima perkelti, nes jų atmintis laikosi RNK.  Tam eksperimente vienas jūros zuikis turėjo trauminių prisiminimų, kurie laikėsi dvi dienas, o kitam, kuris neturėjo, mokslininkai suleido pirmojo zuikio ribonukleino rūgštį (RNR) ir antrasis imė to paties bijoti (mokslinkai matavo objektyvius dalykus – čia zuikio sifono reakciją ). Kažkoks kosmosas. Gąsdina ir elektra tranko vienus, o prisimena ir kiti.

Joseph Ledoux iš Niujorko Universiteto tyrinėjo, kas atsitinka mūsų smegenyse, kai mes jaučiame baimę, meilę, neapykantą, pyktį. Ar mes galim kontroliuot emocijas ar emocijos kontroliuoja mus, kaip traumuojanti vaikystė ir joje patirtos emocijos veikia mūsų gyvenimą, net jei mes nesugebam sąmoiningai prisiminti nieko iš to laiko.  Draugiau apie tai jo knygoje „The Emotional Brain.The Mysterious Underpinnings of Emotional Life“. Trumpai tariant, jis nagrinėjo žiurkių baimės jaumą ir surado būdą blokuoti:  kai joms suleisdavo į smegenų migdolinį kūną medžiagą, blokuojančią tam tikrų proteinų sintezę, baimės nelikdavo. 

Man truputį baisu darosi, kad nekontroliuojant gali atsirasti bebaimių žiurkių armija, o  jūros zuikiai nešiosis svetimas baimes.

Radau vieną vieną tikrai džiuginančio tyrimo aprašymą  – pasirodo legaliais vaistais nuo hipertenzijos galima blokuoti neigiamų traumuojančių prisiminimų sukeliamas emocijas. Žinant kiek žmonių kenčia nuo potrauminio streso sindromo, atrodo, kad kažkada kažkam bus lengviau gyventi (ne tik grįžus iš karo)  ir nebekariauti su savo prisiminimais, o blokuoti jų keliamas emocijas.

Ką jūs galvojat? Parašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: