Ar vyrai bijo stiprių moterų?

 

Visoms savo pažįstamoms ir nepažįstamoms moterims, kurių kažkas bijo

 

– Po velnių, kur tie  vyrai žiūri? Ar jie akli? Tokia moteris ir viena??? Mes pabuvom kambary kartu valandą, ji pasakė gal dvidešimt sakinių, o aš,  jei būčiau vyras, jau  norėčiau ją vesti….

– Tu dar jauna, todėl taip manai,  – taip ir norisi juokais nutildyti tą jauną moterį šeimyniškai draugiškame vakarėlyje. – Ar tu nematai, kaip vyrai į ją žiūri?  Tu gal ir norėtum vesti, o vyras niekada nenorės… Kam jam reikia problemų?

Dabar kvatojamės, o  kai išgirstu frazę, kad „vyrai bijo stiprių moterų“  gniaužiasi kumščiai. Nesąmonė! Jos patinka arba nepatinka.

Beje, tą frazę dažniausiai sako ne vyrai, o moterys. Paguosdamos vyrus ir lyg kokiu antspaudu pažymėdamos moteris. Vyrai paprastai apie tai tyli.

Nė velnio, jos ne kitokios. Tos moterys, kurių tarsi kažkas bijo (pasak tautosakos),  yra tik/vis tiek moterys, jos tikrai ne biorobotai. Švelnios ir griežtos, putlios ir raumeningos, klasikinio grožio ir egzotiškų bruožų. Jos beatodairiškai įsimyli, daro klaidas, verkia, kartais jaučiasi vienišos, jos gali įvažiuoti į tvorą, kai kurios gal nemoka pakeisti nuleistos padangos, bet pakakamai sumanios be ašarų sureguliuoti, kad prisistatytų bent keli, kurie tai padarys su didžiausiu malonumu arba už pinigus.

Apsidairau aplink – nematau savo draugių ir pažįstamų tarpe jokios skystos moters.  Tik niekada negalvojau, ar jos stiprios. Jos skirtingos: tempia sunkius verslus  kartu rūpindamosi šeimomis arba tuo, kas iš tų šeimų, liko,  kartais dirba nepakankamai gerai apmokamus darbus, gaili sau prašmatnesnės suknelės, bet reguliariai, kas mėnesį tyliai perveda  sergančių vaikų fondui bent dešimt eurų.  Ne, jos ne tos princesės, kurios sėdi ant žirnio ir laukia, kol princas atjos ir užlips per balkoną, jos gyvena savo gyvenimus, užsiima mėgstama veikla,  galvoja ne tik apie save, bet ir apie kitus. Jos, tos moterys, žino, kas jos yra, ko nori iš gyvenimo ir net nesiruošia atsiprašinėti už savo norus ir siekius. Na, aišku,  paleidžia dūdas nebent silpnumo akimirkomis labai intymiam pokalbyje arba tiesiai į pagalvę. Žinau, jos panašios! Visų jų akyse nėra prašymo pasauliui ir kitiems žmonėms „Padaryk mane laimingą!“

Nori ar nenori, kompanijoje jos pastebimos. Darbe susitvarkys su tuo, kas kitiems per sunku. Kai jos išeis atostogų, kontora iškart pajus, kad viskas, kas ėjosi sklandžiai, pradės strigti. Draugų ar pažįstamų komanijoje jos pasakos istorijas (ir dažnai –  iš savo gyvenimo) priversdamos žmones juoktis iki ašarų. Jos išsiskirs bet kokiam vakarėly, bet tuo pačiu prisitaikys prie jo nedemonstruodamos savo išskirtinumo. Nes jos nėra išskirtinės. Jos yra tokios, kokios yra. Jos trauks dėmesį savo energija, stliumi  (ir čia ne apie raudonus aukštakulnius, bet turbūt ir taip aišku), išmintim ir bendravimo jėga.

Jos turi pomėgių, kurie svarbūs, jos nebijo pradėti domėtis tuo, kas sužavi, jos užsidirba savo brangiems pomėgiams pačios, o ne tyliai nugnybia iš šeimos biudžeto – nesvarbu, ar tai auganti kvepalų kolekcija ar kassavaitinis pajodinėjimas žirgais, tapybos pamokos ar keramikos būrelis. Net jei implantai, tai irgi už savus.

Na, ir kas, kad po penkerių metų ji išsiskyrė su savo draugu. Jei ji stipri, tai jai praėjo lengvai? Kaip nuo žąsies vanduo? Ji ne akmeninė, bet ne ta, kurios vertė išauga kaip ant mielių, jei šalia jos vyras, ir ji staiga nenuvertėja tik dėl to, kad ji viena. Ji žino, kad dabar ji turi daugiau laiko knygoms, kurios dulkėjo prie lovos, šiek tiek pamirštiems draugams, kitokioms savo kelionėms. Ji nesirenka santykių, kuriuose ji galėtų būti ponia su tarnu. Jai norisi kokybiškos partnerystės, jei ji karalienė, tai jis – karalius. Tai, kad ji nepasirinko kažkurio jaunuolio iš apatinės lentynos, visai nereiškia, kad tik jo verta. Ji ramiai renkasi pati, o tai, ko gero, labiausiai gąsdina. Bus pauzė, o paskui bus tokie santykiai, kokių ji norės. Močiute, o tu iš viso nustok klausti, kada aš ištekėsiu!

Gal atrodo, kad jos niekada nieko nebijo. Bijo. Ir žino, kad tas permainų momentas yra geras spyris į užpakalį, nes dabar prasideda kažkas naujo. Ne, jos ne tokios, kurioms visos jūros minimum iki kelių ir maksimum iki bikinio. Naktim nemiegos, nervinsis, bet atsikels ryte ir padarys. Tiek kiek gali. Tą dieną.

Ai, dar daug kas galbūt jas pavadins arogantiškom, gal net pridės kokį kitą stipresnį daiktavardį. Bet tik tie, kas nesupranta, kad kartais arogancija yra gera gynyba. Nuo arogancijos atšoka kaip nuo elektrinės tvoros tie, kas bando per ją lipti, užuot pasinaudoję savo sumanumu ir suradę vartelius.

Taip, jos irgi turi savas tarakonų fermas, kurias pamažu naikina su psichoterapeutų, literatūros ir saviugdos pagalba. Ir su visa savo empatija kartais pasižvalgo po svetimas fermas, nė kiek nesistebėdamos kitų augintiniais. Visi mes skirtingi ir mes turim tai, ko visai nenorim turėti.

Ne, jos nesijaučia visada teisios ir pasaulis nesisuka aplink jas. Jos atsiprašo, kai suklysta, įžeidžia, ne taip supranta. Jos nelaukia, kad kažkas patieks gyvenimo desertą ant lėkštutės su auksiniu pakraštėliu. Nors kai kam atrodo, kad  tos tai  jau ištiestu pirščiuku bet kokiam vyrui pareguliuos kaip gyventi. Ne tik kontoroje, bet ir namuose.  Kai kalbėjausi su vienu nežinomu žinomos (ne už gražias akis) moters vyru,  paklausiau: „O kaip tau? Nesunku su tokia moterim?“.  Jis nesuprato klausimo. O paskui buvo labai paprastas atsakymas: „ Aš ją myliu, ji myli mane, kaip gali būti sunku? Ji moteris. Gal tik kartais labiau pavargus. Nemanau, kad man sunkiau nei bet kuriam vyrui su bet kuria moterim.“

Nėra stiprių ar silpnų, visos tiesiog  moterys. Moterys, kurios patinka arbe ne. Vyrai bijo stiprių moterų? Tai tik liaudies folkloras, kuriuo prisidengiama, kai reikia pateisinti ar pasiteisinti.  Kaip žmogus gali bijoti paveiksliuko, kuris susidėliojo jo galvoje, kai realaus žmogaus net nespėjo pažinti?  Taip bijoma to, kas nepažįstama. Taip galima bijoti plaukti ar nerti, nes ežeras ar  jūra gilūs, taip galima bijoti važiuoti ten, kur niekada nevažiavai, nes gali pasiklysti, taip galima bijoti kepti pirmą gyvenime pyragą, nes jis tiesiog gali nepavykti… Pirmą kartą.

Tik kaip tada žmonės  nebijo veidrodžio, kuriame mato tikrą save – kupiną neišmatuojamos baimės?

Negali pykt ant žmonių, už tai, kad jie  tiesiog … bijo.  Ateities, apsisprendimo, atstūmimo, rizikos, fizikos, chemijos ar savęs. Nei moterys, nei krokodilai niekuo dėti, jei jie kažką gąsdina.

 

2 komentarai “Ar vyrai bijo stiprių moterų?

Pridėti Jūsų

    1. Sutinku! Stiprybė yra nešt tai, ko negali pakelt, o pagalvot, ar iš tikro reik nešt – jau protas😊 O tai, kad kažkas stiprus, tai nereiškia automatiškai, kad kitas yra silpnas, ar ne?

      Patinka

Ką jūs galvojat? Parašykit!

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

Create a website or blog at WordPress.com | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

%d bloggers like this: